KRI_3992m

VERSLI MAMA: KRISTINA IR ŽIVILĖ, SIEKDAMOS BENDROS SVAJONĖS, ĮKŪRĖ „DEŽAVU FOTOSTUDIJĄ“

Šiandien verslių mamų rubrikoje pasakosime apie fotografiją. Šį kartą susipažinome su Kristina ir Živile, dvi fotografės, menininkės, be galo įdomios asmenybės ir, žinoma, mamos. Jų istorija tikrai „nereali“. Samdomi darbai, vaikai, įdomybių pilnas gyvenimas ir štai išsipildžiusi svajonė – įkurta fotostudija „Dežavu“. Juk fotografuoti atrodo taip paprasta, ar ne? Bet iš tiesų, po šiuo žodžiu slepiasi kur kas daugiau darbo, nei galime pagalvoti. Taigi susipažinkime su „Dežavu fotostudijos“  įkūrėjomis iš arčiau.

d9Pradėkime viską nuo pradžių. Kada išryškėjo Jūsų polinkis menui? 

Živilė: Dar mokykloje buvau pusiau „tiksliukė“, pusiau menininkė. Lankiau ir dramos būrelį, ir šachmatų. Niekaip neapsisprendžiau kas manyje tūno… Tuo metu sekėsi viskas! Galėjau per pietus sužaisti šachmatų partiją už mokyklos komandą, o vakare vaidinti Pjero vaidmenį (šypsosi). Baigusi vidurinę pasirinkau tiksliųjų pusę ir pradėjau studijuoti ekonomiką, tačiau šalia visada pasireikšdavo ir meninė puselė. Aš visada buvau ir esu kitokia nei visi, nemėgstu pilkos masės, tad visad kažkokiais būdais save stengdavausi „išreikšti“. Galbūt todėl esu raudonplaukė ir nebijau spalvų, nebijau, kad mane pastebės ar užkalbins. Tik niekada negalvojau, kad po tiek laiko, tas polinkis menui, kaip fontanas ištrykš į viršų per fotografiją.

Kristina: Priešingai nei Živilė, tikslieji mokslai man niekada nebuvo prie širdies. Mokykloje labiausiai patiko gamtos mokslai, gal todėl, kad augau Anykščių šilelio pašonėje. Buvau maištautoja, kovotoja, puikiai mokėjau suprasti kas man patinka, o kas ne. Dailės pamokose mėgau tik tas užduotis, kurios reikalaudavo kūrybiškumo ir individualumo, o ne tikslumo ir kruopštumo. Skaičiau tai, kas man patiko, o ne tai, kas buvo privaloma, rengiausi taip, kaip man atrodė gražu ir patogu, nebandžiau nieko kopijuoti ir man nebuvo svarbu kas ką apie mane pagalvos. Daug metų lankiau sportinius šokius, nepraleisdavau nei vieno kultūros rūmuose vykstančio Foje, Naktinių personų ar Airijos koncerto – stovėdavome su draugais pirmose eilėse, šokdavome, dainuodavome kartu, o paskui laukdavome užkulisiuose, kad galėtume paprašyti autografo ir kartu nusifotografuoti. Tas nuotraukas iki šiol saugau savo prisiminimų dėžutėje. Tad muzika ir šokis mane lydi visą gyvenimą, nuo pat vaikystės iki šių dienų, o fotografija sugrįžo po ilgos petraukos.

d5Kaip kilo idėja pradėti fotografuoti? Kas labiausiai įkvėpė viso to imtis? 

Kristina: Nuotraukos man visada turėjo labai didelę vertę. Tėtis fotografuodavo. Per miglą atsimenu rūsyje įrengtą patalpą, voneles pripildytas kažkokio skysčio, raudoną šviesą ir nuotraukų karpymo aparatą. Tad savo ankstyvos vaikystės nuotraukų turiu labai daug. Mano fotografavimo pradžia buvo tą dieną, kai mama nupirko juostinį fotoaparatą – man buvo apie 14-15 metų. Fotografuodavau šeimos narius, šunį, gamtą… Svetimų nedrįsau (šypsosi). Baigusi mokyklą svarsčiau ką rinktis: gamtos mokslus ar fotografiją, bet pasvėrusi visus už ir prieš, likau prie gamtos mokslų. Nesakau, kad tai buvo klaida, nesigailiu dėl savo sprendimų, bet fotografiją vistiek susigrąžinau į savo gyvenimą (šypsosi).

Živilė: Na, o man, labai sunku tai paaiškinti. Vaikystėje šalia manęs nebuvo fotografijos. Nėra taip, kad su ja augau ir apie ją svajojau. Ji atsirado su noru susitvarkyti su patiriamu stresu darbe, su savirealizacija ir savęs paieška, su galimybe susikaupti, pabūti ir paanalizuoti save… Kai pirmą kartą į rankas paėmiau fotoaparatą, pajutau tokį neapsakomą jausmą. Pasakyti be žodžių tai ką matai, pasižiūrėti į viską kitu kampu ir kas svarbiausia, parodyti kitam, kad tas „kitas kampas“ irgi yra. Po to sekė ilgas taupymas ant pirmojo veidrodinio fotoaparato, o kai gera draugė gimtadienio proga padovanojo kvietimą į fotografijos pradžiamokslio kursus, viskas užsisuko tarsi rusiškoje ruletėje… Vieni kursai po kitų, neformalus suaugusiųjų mokymo centras, paskaitos, „workshopai“, galimybė pačiai suorganizuoti idėjinę fotosesiją, FMK (fotografuojančių moterų klubas) ir t.t. Jau net sunku pasakyti, kaip ta aistra užvaldė visą laisvalaikį, kaip po darbų, pamiršusi visus patirtus stresus, su dukryte lėkdavau į paskaitas ar į susitikimus su bendraminčiais. Regis gyvenau tame paslėptame ir kartu šviesos valdomame pasaulyje. Kalbos su bendraminčiais, nuostabaus dėstytojo R. Bulotos mokymai, draugų mesti iššūkiai – padaryti ko nedarau, vyro didelis palaikymas nesustoti ir daryti tai – kas patinka. Taip hobis virto svajone… Svajone, kažkada turėti savo fotostudiją…

d8Kokia veikla užsiėmėte iki tol? Ar fotografavimas visada ir visur lydėjo jus? 

Kristina: Baigusi universitetą daug metų mokyloje dėsčiau gamtos mokslus. Gimus trečiam sūnui, atsirado daugiau laiko savirealizacijai, fotoaparatą jau turėjau ir pagalvojau, kodėl gi man nesugrįžus į fotografijos pasaulį. Susiradau mokytoją, dabar jau kolegą Raimundą Bulotą, baigiau profesinę mokyklą, įgyjau studijinės fotografijos, kompozicijos, spalvotyros pagrindus ir taip mano pomėgis po truputuką pradėjo virsti papildomu darbu. Į mokyklą dėstytojauti grįžau, bet jau neilgam, nes supratau, kad dviejų tokių skirtingų darbų gerai atlikti negalėsiu. Tiesiog nebepakaks nei laiko, nei energijos. Vyro padrąsinta palikau darbą mokykloje ir visa širdimi pasinėriau į fotografiją.

Živilė: Oi, ir dabar fotografija nėra mano pagrindinė veikla. Yra oficialus darbas, kurio dėka pragyvename, susimokame mokesčius ar net perku fotografijos techniką. Esu baigusi tarptautinę ekonomiką ir prekybą, tad šioje srityje ir dirbu daugiau nei 12 metų, o fotografija tarsi hobis, arba tiksliau įgyvendinta svajonė. Tačiau, kai pasieki savo svajonę, norisi ją išlaikyti tokią pat nuostabią, apie kokią svajojai, tad, kad ji nenumirtų ir gyventų toliau, reikia ją puoselėti iš visų jėgų (šypsosi).

Kaip nutiko, jog susibūrėte į bendrą komandą? Ar buvote pažįstamos iki tol? Papasakokite visą istoriją.

Živilė: Istorija gan paini ir nėra labai įdomi (šypsosi). Bandau skaičiuoti kiek metų esame pažįstamos. Turbūt kokie septyneri. Kristina yra mano vyro sesers, vyro draugo žmona (juokiasi), tad taip ir susipažinome bendrame susitikime. Paskui, po keletos metų, vėl susitikome suaugusiųjų mokymo centro paskaitose, o dar po kiek laiko ir fotografuojančių moterų klube. Kai esi nepažįstamoje aplinkoje ir pamatai pažįstamą žmogų, lyg netyčia prie jo „prisišlieji“, tarsi dviese būtų saugiau (šypsosi). Nebuvome mes nei artimos draugės, nei bičiulės. Tiesiog dvi moterys mylinčios fotografiją. O viską „užvirė“ Kristina (šypsosi). Kaip dabar pamenu tą rytą, kai ji paskambino ir pasiūlė kartu įkurti savo studiją. Man sunku žodžiais išreikšti tą užplūdusį šilumos jausmą, kurį pajutau tai išgirdusi… Nesu iš tų, kurios greitai apsisprendžia, aš labai daug svarstau ir skaičiuoju. Tačiau, kai pamačiau patalpas, kurias pasiūlė Kristina, iš kart žinojau, kas kur stovės, kokia bus studija ir ką čia veiksime (šypsosi)! Mūsų abiejų mintys ir idėjos visiškai sutapo, o tai tik patvirtino, jog turime bandyti. O ir mano vyras labai skatino, jog siekčiau savo svajonės, juk jei ne dabar, tai kada ..? Taip ir pradėjome kartu darbuotis (šypsosi).

KRI_3985m

Ar dirbti dviese yra privalumas ar trūkumas? Kokia jūsų nuomonė?

Živilė: Kol kas matau vien tik privalumus. Ir mes esame net ne dviese (šypsosi), mūsų visą komandą sudaro net aštuoni nariai. Mes be savo vyrų ir šeimų palaikymo, beijų pagalbos, tiek nespėtume padaryti, kiek spėjame dabar (šypsosi).

d10Su Kristina, kartu mokomės viena iš kitos, dalinamės savo patirtimi, pastumiame viena kitą į priekį… Esame skirtingos savo stiliumi ir požiūriu į kai kuriuos dalykus, tačiau kartu esame panašios savo veiklumu, idėjų generavimu ir gyvenimo būdu. Jei abi sėdėtume namie be veiklos, mūsų šeimos ir mes pačios nebūtume laimingos. Abi esame orientuotos į rezultatą ir darome tai, kas mums patinka.. Dirbdamos komandoje, fotografuodamos dviese vieną fotosesiją, žinome ką kuri darys, numatome viena kitos veiksmus. Užsakovas gaus puikų, dviejų fotografių rezultatą, nuotraukas fotografuotas iš skirtingų „kampų“. Dviese daugiau gali pagauti įdomių kadrų nei, kad fotografuotum viena. Žinoma, prieš tai viską aptariame, sukoordinuojame ir pasiskirstome darbus. Stebime aplinką ir užsakovą. Fotografijoje daug psichologinių aspektų, būdamos skirtingos greitai „pagauname“, kuri turi perimti vadelės toje situacijoje, kad gautume geriausią rezultatą.

Kristina: Net neabejoju, kad dirbti kartu yra tik didelis privalumas. Živilė jau minėjo, jog viena iš kitos mokomės, tariamės, pastebime klaidas, jas taisome, dalinamės naudinga informacija ir taip kartu augame. O kur dar studijos priežiūra, ieškome parduotuvėse įdomesnių aksesuarų, puošiame, palaikome švarą, kartu pasitinkame ir išlydime klientus. Vienam tai daryti būtų be galo sunku.

Prieš metus atidarėte savo fotostudiją. Kaip kilo idėja, jog reikia jos? Kokias paslaugas siūlote būtent joje?

Tai buvo svajonė, apie kurios ekonominę naudą net negalvojome. Tokia „drambliuko svajonė“, o jeigu turėčiau. Ir kai ta svajonė pasipainiojo kelyje, jos tiesiog neišpildyti, būtų buvusi nuodėmė.

Šiai dienai studiją naudojame ne tik savo fotosesijoms, suteikiame fotostudijos paslaugas ir kitiems fotografams ar savo svečiams, kurie ateina su savo mylimu fotografu ar geru draugu. Gelbėjame krikštynas per lietų, kas ypač šią vasarą buvo labai aktualu. Ne visi mes gyvename erdviuose šviesiuose namuose, o tą vaikučio ruošimosi krikštynoms šventės dalį norisi įamžinti,- kaip jis jaučiasi, kaip jis rengiamas, kokios emocijos lydi ir t.t. Šiuo atveju – studija geriausias pasirikimas.

Šį rugsėjį išbandėme ir vestuvių ryto pasiruošimą. Vietos tiek plaukų stilistui, tiek visažistui, tiek mamai ir pulkui draugių pilnai užteko. Išsigelbėjimas tiems, pas ką ankšti namai, o prabangiam viešbučio kambariui gaila mokėti dideles sumas, kurios vestuvių metu ir taip nežinia kur dingsta.

Kūdikio sutiktuvių šventės, mergvakariai, gimtadieniai, reklaminės fotosesijos – kalbam ne tik apie fotosesijas, kurias siūlome, bet ir pačias studijos patalpas keletui valandų ramiai pasibūti ir pasiplepėti. Kartais juk nesinori tos fotosesijos, o užtenka kadro su telefonu padaryto, bet norisi ramiai ir jaukiai pasibūti, tad mūsų studija puikiai tam tinka.

Kalėdinis šurmulys studijoje irgi jau įsibėgėjęs, eglučių kvapas susimaišęs su imbieru ir cinamonu… Atėjus į studiją tarsi papuoli kažkur kitur! Juk Kalėdos atrodo dar taip toli… O čia jau eglutės papuoštos, lemputės mirga, kalėdinė muzika skamba . Visad sakome savo klientams, kad lapkričio mėnesį tikrai sunku sukurti Kalėdinę nuotaiką, tad mes stengiamės iš visų jėgų, kad tai jaustųsi. Įdėjome daug savo darbo, meilės ir kūrybos. Juk visi nori išsiųsti seneliams atvirlaiškį su jų anūkėliais Kalėdų proga laiku, o iki tobulo atviruko dar ilgas kelias. Tad mūsų Kalėdų laikotarpis prasideda dar lapkričio pradžioje. Juokiamės, kad mūsų kalėdinis laikotarpis tęsiasi 2 mėnesius ir esame dėl to labai laimingos… Juk smagu laukti Kalėdų.

d3

Kaip rinkote patalpas? Kokius kriterijus kėlėte joms? 

Šviesa ir jaukumas – tai buvo prioritetai. Toliau jau sekė erdvės dydis,  jos išplanavimas, šviesos kritimas dienos metu, t.y. į kokią pusę yra langai  patogumas susisiekimo atžvilgiu, šildymas ir šilumos komfortas, saugumas, na ir, aišku, kaina.

Bet pirmiausia buvo jausmas, ką pajauti atidaręs duris…. Tai buvo mūsų „šeštasis“ jausmas renkantis patalpas, moteriškas jausmas „mano namai“, o kaip kitaip sukursi jaukumą, jei to jausmo nejauti širdyje?

Kurdamos Dežavu, mes abi norėjome sukurti tai, kas mums atrodo miela, jauku, švelnu, šviesu, įsimintina, kai nori dar kartą  ateiti, dar kartą susitikti. Todėl be galo džiaugiamės, kad mūsų Dežavu studija alsuoja šviesa, švelnumu, jaukumu ir galimybe keistis.

d16Papasakokite, kaip rinkote studijai pavadinimą? Kodėl būtent “Dežavu”, gal pavadinimas turi kokią paslėptą mintį?

Kokių tik variantų nebuvo (šypsosi). Nenorėjome pavadinimo, kuris būtų labai moteriškas ir orientuotas tik į šeimas ir vaikus. Tikime, kad ateityje galime tapti kūrybos erdve ir namais, kur būtų kuriama įvairi fotografija ir jos eksperimentai. Todėl nenorėjome, jog mūsų studiją aplenktų vyrukai, kurie eksperimentuoja su studijine fotografija, tad tai turėjo būti neutralus pavadinimas tinkantis visiems. O ir šiaip, mes abi nesame tos saldžios mergaitės, kurioms tinka cukrinės vatos pavadinimai  (šypsosi) – „Dežavu“ fotostudijai tiko ideliai.

Yra daug „dežavu“ patirties apraiškų, tačiau mūsų „dežavu“ pagrindinė mintis – jau jausta, jau svajota, jau patirta… Žiūrėdami nuotraukas nugrimstame į prisiminimus. Mūsų noras, kad Jūs matytumėte ne tik paveiksliukus, bet kartu išjaustumėte tuos jausmus, kuriuos tądien jautėte, prisimintumėte tas svajones, kuriomis tądien gyvenote, galėtumėte pasakyti – tai buvo tikra. Fotografijos ir nuotraukų pagalba tarsi patiriame tą „dežavu“ jausmą, tik šiuo atveju jis nėra mums nelauktas ir netikėtas. Būtent šį jausmą, kokie tądien buvote laimingi, įsimylėję ir aistringi, ir norime prisiminti. Va čia ir visa paslaptis mūsų pavadinimo (šypsosi).

Papasakokite plačiau, ką labiausiai mėgstate fotografuoti? Kokios jūsų vykdomos fotosesijos?Ką dažniausiai tenka fotografuoti? Šeimos fotosesijas, vestuves, krikštynas, naujagimius ar ..?

Živilė: Esu labai universali ir kartu kintanti, mėgstanti iššūkius. Šiuo metu negaliu susikoncentruoti tik ties vieno tipažo fotosesijomis. Nemėgstu rėmų ir klišių, kai daroma „ta pati suknelė, tik kita panelė“. Nejaučiu pasitenkinimo kūrybiniu procesu, nes tai tiesiog atsibosta. Tad iš ryto galiu fotografuoti naujagimį, o vakare bėgti į studiją fotografuoti „bodybildingo“ atstovą ir šviesos pagalba išryškinti jo kūno formas. Prieš fotosesiją daug kalbu su ateinančiu pas mane klientu. Ne tik apie tai, kokie jo lūkesčiai ir ko jis norėtų bei ko tikisi, bet kartu koks tas žmogus pats yra. Tai ypač svarbu asmeniniame portrete. O kaip kitaip parodysi tą asmeninę pusę, kai žmogaus visai nepažįsti? Juk fotografas perteikia fotografiją per savo požiūrį, supratimą, asmeninę patirtį ir galiausiai nuotaiką. Tad labai svarbu tinkamai pasirinkti fotografą. Ir čia nekalbu vien apie vestuvių fotografavimą, bet ir apie paprasčiausią šeimos fotosesiją. Todėl ir būna nepateisinti lūkesčiai, kai fotografas nesusikalbėjo su klientu… Ir ne todėl, kad neklausė ir neišgirdo, bet daugeliu atveju, kad pasirinko ne savo fotografą arba fotografas pasiėmė „ne savo klientą“, kurių patirtys ir požiūriai į tuos pačius gyvenimo aspektus yra visiškai skirtingi.

Kristina: Man labiausiai patinka fotografuoti krikštynas, vestuves, kūdikius, vaikus, šeimas… Visada stengiuosi juos pažinti, suprasti ko jie nori, kas juos neramina, kas padeda atsipalaiduoti. Geroms nuotraukoms reikia jausmo, laiko ir fotografo reakcijos. Fotosesijos metu visada stengiuosi išlaukti tų tikrųjų momentų ir juos suspėti įamžinti, nes tai dažniausiai trunka tik akimirką. Tuo fotografija mane ir žavi. Spėjai arba ne… Fotografuodama aš iškeliu sau tikslą – atskleisti ir parodyti fotografuojamų žmonių jausmus ir emocijas. Žinau receptus, kurie padeda man pasiekti norimą rezultatą: jei fotografuoju kūdikius – tai tik jo paties namuose, šeimos apsuptyje, jei vaikus – tai paskendusius veikloje, bučiuojančius mamas, dūkstančius tėčio rankose, jei besilaukiančią moterį – tai  būtinai prikalbinu, kad atsivestų vyrą, taip pavyksta padaryti nors kelias nuotraukas kartu (juk dauguma vyrų nemėgsta fotografuotis). Nuotraukos – tai praeities akimirkos sau ir ateinančioms kartoms. Jei jas pavyksta man įamžinti tikras, nesuvaidintas – aš džiaugiuosi, jei ne – ieškau priežasčių, analizuoju, ar galėjau padaryti kažką kitaip, ar padariau viską, kas buvo mano valioje.

d12

Iš šono pažvelgus, tai atrodo labai paprastas darbas, o kaip yra iš tikrųjų? Papasakokite kas vyksta už tų durų kur vyksta fotosesija? Kas lieka už kadro?

Živilė: Pradėkime nuo to, kad tai itin sudėtingas darbas. Ir jei prieš kokius 3-4 metus, man būtų kas taip pasakęs, būčiau nepatikėjusi. Juk kas čia yra – tik paspaudi mygtuką, uždedi „gražus veidas“ funkciją ir turi rezultatą. Deja… Pirmiausia –psichologija ir bendravimo įgūdžiai. Vienaip bendrausi su trimečiu ir visai kitaip su būsimu tėčiu, kuris atlydėjo savo moterį į laukimo fotosesiją. Visi mes esame skirtingi, tai kas vienam patinka – kitą gali erzinti. Nėra vienos fotosesijos recepto, kad ir kaip visi nori tai supaprastinti. Jeigu nori rezultato, kuriuo liktų patenkintas ne tik klientas bet ir pats, turi orientuotis ir greitai priimti bei keisti veiksmų planą. Suplanuota iki smulkmenų šeimos fotosesija gali sužlugti neišsimiegojus vaikui, idėjinė fotosesija – nepavykus laiku gauti reikiamų atributų, ar tiesiog krikštynų metu subjurus orui. Kartais studijoje vyksta toks bardakas ir triukšmas, kad savęs negirdi. Ir turi atsiriboti nuo visko ir susikaupti į rezultatą.

Buvo viena fotosesija, kai mažoji modeliukė visą laiką prapyko, bet pastebėjau, kad prieš supykdama ji palieka mažą šypsenėlę veide. Fotosesijos metu mama neslėpė nusivylimo, kad viskas ne pagal planą ir, kad rezultato nebus… Mažoji be nuotaikos ir nieko tu jai nepadarysi… O rezultate – visos nuotraukos su šypsena ir tik kelias įdėjau, kai mažoji pyko, kad mama prisimintų, kaip išties viskas vyko. Čia svarbu suprasti ir paaiškinti klientui, kad fotografas nėra juokdarys ir neprivers visų dalyvių juoktis, kad rezultatas priklauso nuo visų dalyvių ir kiek energijos ir su kokiu noru jie patys dalyvauja fotosesijoje. Jei kažkas kažką atvarė varu,- fotografas neužklijuos jam šypsenos ir nepakeis jo nuotaikos į kitokią nei ji yra. Nuotraukose visa tai ir matysis.

dKRI_1456-2-m

Kristina: Oi, fotosesijos metu dirba visi – tiek fotografas, tiek besifotografuojantys žmonės. Fotografo darbas per trumpą laiką panaikinti įtampą, paaiškinti klientui ko reikia, kad rezultatas būtų puikus. Aš pati labai nemėgstu fotografuotis, tad puikiai supratu kaip jaučiasi mano klientai kitoje obektyvo pusėje. Didžioji klientų dalis įsivaizduoja, kad būtinai visi privalo žiūrėti į objektyvą ir šypsotis. Tikrai ne. Ryšiui sukurti reikia žiūrėti vieniems į kitus, bendrauti, kartu juoktis, žaisti ar gerti arbatą. Tik keletą nuotraukų padarome į rėmelius, kur visi žiūri į objektyvą. Jei atsiras tokių, kurie nepritariate man – vadinasi esate ne mano klientas. Nemėgstu versti žmonių pozuoti, tiesiog nukreipiu klientą(-us) į tinkamą lokaciją, duodu pastabas, jei yra detalių, kurios labai gadina vaizdą – neištiesta nugara, negražiai sustatytos kojos, o paskui jau palieku viską natūraliai eigai… Lai jausmai ir emocijos liejasi laisvai. Vaikai atsipalaiduoja per veiklą, jie pradeda žaisti, dūkti, pamiršta, kad yra fotografuojami. Tada belieka gaudyti pačias gražiausias akimirkas. Dažnai būna, kad krikštynų dieną, vaikai sunegaluoja ar neišsimiega, būna irzlūs, pikti, bet puiki fotografo ir tėvelių darbinė komanda taip gerai pasidarbuoja, kad iš nuotraukų net neįtartum, jog vaikui buvo nelengva diena. Va taip ir dirbame, panaudodami visus savo stebuklingus receptus ir pajungdami klientus į darbo procesą.

d7

Lietuvoje šiuo metu turite tikrai daug konkurentų. Papaskokite apie savo išskirtinumą, kuo skiriatės nuo kitų fotografų.

Pirmiausia turbūt tai, kad mes nekonkuruojame. Mes nejaučiame konkurencijos kitiems fotografams, mes jaučiam kolegiškumą. Mes džiaugiamės, kai kolegos mūsų studijoje sukuria kažką ypatingo ir pasidaliname tuo rezultatu su visais. Mes nebijome dalintis savo žiniomis ir patirtimi. Mes dalinamės informacija, kontaktais ir generuojame bendras mintis (šypsosi). Mes nenorime nei iš vieno nieko atimti, nes manome, kad kiekvienas turi savo klientą. Į fotografiją žiūrime kaip į aistrą, kaip į pomėgį, o ne į pragyvenimo šaltinį, kur turi pasiimti kiekvieną užsakymą ir kuo daugiau, kad tik išgyventumei… Mes gyvename tuo kūrybiniu jausmu ir polėkiu bei stengiamės išjausti tai, ką jaučia pas mus atėjęs žmogus. Tad gal toks ir būtų tas mūsų išskirtinumas.

d11Abi esate mamos, ar tai daro jus sėkmingesnėmis verslininkėmis? O gal atvirkščiai – tai netgi trukdo?

Živilė: Be savo šeimos ir jos palaikymo nebūčiau Dežavu fotostudijos bendrasavininkė. Tai yra faktas. Tai vyras pastūmėjo ir visad palaikė, kad daryčiau tai, ką darau. Ar esame sėkmingos verslininkės? Kai tik dar visko pati pradžia, kažin ar šiuo metu galima taip pasakyti. Kai daugiau fantazuojame ir kuriame planus kaip viską įsukti, nei skiname viso to rezultato vaisius. Mokinu savo dukrą, kad tai ką pradėjai, visad turi pabaigti, kad nėra žodžio „nespėju“, „negaliu“ ar „nesugebu“. Kai garsiai pasakai tokius žodžius savo septynmečiui vaikui, suvoki, kad turi ir pats taip elgtis. Kad turi būti savo dukrai pavyzdys. Norisi jai parodyti, kad ji turi siekti savo svajonių ir nebijoti svajoti. Ir visai nesvarbu nei kiek tau metų, ar kokio dydžio šeimą tu turi. Žinau tik vieną, be savo šeimos neturėčiau tiek daug, kiek dabar turiu. O dėl ko gi stengiesi, jei ne dėl savo šeimos? Taigi – taip, buvimas mama ir žmona daro mus sėkmingesnėmis verslininkėmis, o gal tiksliau menininkėmis.

Kristina: Šeima man yra viskas. Vyras paskatino palikti mokyklą, nes matė, kad nesu laiminga. Kartu gramdėme sienas, dažėme, dėjome grindis studijoje. Esu jam labai dėkinga. Turim tris nuostabius sūnus, didžiuojamės jais, mylime, lepiname. Didysis, spėju, seks mano pėdomis – dainuoja groja, fotografuoja, filmuoja, vidurinysis – šoka, o jaunėlis užima pagranduko vaidmenį ir mus visus linksmina. Tad visi esame užsiėmę ir laimingi.

Kaip jums sekasi atrasti aukso viduriuką ir rasti laiko darbui bei šeimai? Ar niekas dėl to nelieka nuskriaustas? 

Kristina: Labai sunkiai sekasi atrasti tą aukso viduriuką, pastoviai ieškojimuose… Trūksta laiko laisvalaikiui, poilsiui. Pagrindinis darbas, fotografija, trys vaikai… Visur bėgu bėgte, bet kitaip aš nemoku, todėl ir nedejuoju. Vyras kartais pasiskundžia, kartu su manimi skaičiuoja kiek dar liko nuotraukų tvarkyti, bet, kad nei galo, nei krašto… Vienas pabaigi – kitas fotografuoji…

Živilė: Nėra aukso viduriuko, per šiuos metus įsitikinau tuo. Visada jausiesi kaltas, kad atimi brangų laiką iš šeimos buvimo kartu… Dukra kartas nuo karto pasakys: „mama ir vėl studijoje“, o vyras visad paklaus: „ar negaliu su fotosesija susisukti greičiau“. Klientai visada teirausis, ar negalima nuotraukų gauti greičiau, o pačiai visada pritruks dar vienos valandos miego, dėl grožio… Visada jausi spaudimą dėl terminų įgyvendinimo ir dar savo poreikio atlikti viską gerai. Visada lieka kažkas nuskriaustas, tad tik naivus žmogus gali pasakyti, kad įmanoma rasti aukso vidurį. Užtat kitaip vertini kartu praleistą laiką su šeima bei artimais bičiuliais. Per atostogas nesėdi prie televizoriaus ir nesitikrini Feisbuko kas 15min… Kitaip leidi laiką ir kitaip vertini buvimą kartu.

dKRI_1874-2-m

Kaip artimieji priima jūsų darbą? Skatina ar bando atkalbėti?

Živilė Visapusiškas palaikymas ir tikėjimo šaltinis. Ir ne tik už rankos, kai kažko bijai, ar kai reikia perdažyti sienas fotostudijoje. Tai pirmieji mano kritikai, kurie pamato nuotraukas ir sako tai – ką galvoja. Tai mano papildomos rankos, kai fotosesijose prireikia papildomų rankų kokiems efektams sukurti. Mano motyvuotojai, kai savimi nepasitiki ir nuvertini savo galimybes. Galiausiai paguoda, kurie paglostys skaudančią nugarą po fotosesijos bei stipriai apkabins vos grįžus namo. Be savo šeimos, dukros ir vyro, nebūčiau čia – kur esu…

Kristina: Prisipažinsiu, kad vaikams manęs trūksta! Jie pastoviai mane mato besėdinčią prie nuotraukų tvarkymo. Vyras irgi kartais „paburbuliuoja“. Bet vistiek visi mane palaiko ir sako: „jei nefotografuotum, tai vistiek kažką darytum“. Tad matyt jau susitaikė su mano veiklumu, gyvename be pykčių, nes neturime tam laiko. Šeimos nariai supranta, kad nuotraukų tvarkymas atima labai daug laiko ir sveikatos, gaila, kad klientai labai dažnai to nesupranta…

d13Kokia Jūsų didžiausia profesinė svajonė, tikslas?

Kristina: Didelių ambicijų aš neturiu. Džiaugiuosi, kad turiu mėgstamą veiklą, pilnai realizuoju save, sutinku daug gerų ir nuoširdžių žmonių. Ko daugiau bereikia? Su Živile sutariame puikiai, užsakymų netrūksta, turime savo studiją, vis daugiau sulaukiame svečių joje, tad norisi sau palinkėti, kad taip ir toliau gerai mums sektųsi.

Živilė: Mano svajonė, kad studija taptų ne tik mūsų antrais namais, kad čia ateitų bendraminčiai, kuriantys fotografiją. Kad tai taptų kūrybos namais su pulku talentingų žmonių, norinčių sukurti kažką nepaprasto… va ir vėl „drambliuko svajonė“ ☺

Na ir pabaigai, ko norėtumėte palinkėti kitoms veiklioms, galvojančioms apie nuosavą verslą mamoms?

Labai dažnai  išgirstame tokius žodžius, kad  jei jau svajoji, jei jau kažko labai nori, niekam nesakyk, nes neišsipildys. Bet juk dažnai sakome, kad mintys materializuojasi. Juk sakome, nelinkėk kitam blogo, nes pačiam taip nutiks. „Neprikarksėk nelaimės“ ir t.t. Tai jei blogi dalykai gali materializuotis, tai kodėl negali geros mintys ir svajonės materializuotis taip pat?

Gal kaip tik savo svajones reikia pasakyti garsiai, kad pirmiausia mes patys išgirstume jas… Kad tos svajonės įgautų kažkokį pavidalą, kad suprastume, apie jų realią galimybę patapti tikrove. Mūsų Dežavu studija gimė iš to, kad dvi svajonės buvo pasakytos garsiai, dvi svajonės buvo išgirstos, dar geriau, jos susijungė į vieną, didelę, bendrą svajonę. Ir dabar ta svajonė yra  realybė. Tad kaip tik norime pasakyti – sakykite savo svajones garsiai, lai jas išgirsta visi, lai tos svajonės įgauna pavidalą ir pirmiausia pasiekia Jūsų pačių ausis, gal tada pradėsite tikėti, kad svajones galima paversti realybe… Kad nereikia jų slėpti tolimiausiuose širdies kampeliuose…

Sekite Facebook: https://www.facebook.com/Dezavufotostudija/

Kristina : https://www.facebook.com/sirdiesfoto/ 

Živilė : https://www.facebook.com/Zylephoto/

RAŠYTI KOMENTARĄ