2016-09-22

Mielos mamos,

kai pastojau ir mano vis labiau ryškėjančio pilvuko buvo tiesiog neįmanoma nepastebėti, nori nenori apie tuojaus pasikeisiantį savo gyvenimą išgirdau tikrai nemažai gąsdinimų. Pasidalinsiu TOP frazėmis:

• miegok, kol dar gali, nes kai gims vaikas, miegą galėsi pamiršti;
• nebeturėsi laiko sau;
• pamatysi, kaip bus sunku… Na, kol yra vienas vaikas, dar pakenčiama, bet jei atsiranda du…;
• pasiruošk užsidaryti namuose bent vieneriems (dvejiems, trejiems ir t.t.) metams;
• važiuokit atostogauti dabar, nes su vaiku atostogų nebebus;
• nuo šiol nuolatos su antrąja puse būsite pavargę, todėl daug dažniau pyksitės su vyru;
• ar nebijai gimdyti? Tu net neįsivaizduoji kaip skaudės.

Dabar daugelis jų sukelia jei ne juoką, tai bent jau lengvą šypsnį. Taip, vaikas apvertė aukštyn kojomis mūsų gyvenimus, bet mes sąmoningai to norėjome ir viskam buvome pasiruošę. Ar bijojau gimdyti? Ne, nes gimdymą supratau, kaip vienintelį savaime suprantamą būdą, leisiantį susitikti su savo pilvelio gyventoju. Greičiau nerimavau, kad vaikeliui viskas būtų gerai, o apie gimdymą galvojau maždaug taip: “moterys gimdo jau kelis tūkstančius metų. Visos pagimdo, kodėl negaliu aš?”. Kelionės, miegas, laikas sau, laisvalaikis – visko turime į valias. Žinoma, kad gyvenimo būdas, tempas pasikeitė. Bet mano manymu, jei buvai pasiruošusi ir tikrai norėjai tokių pokyčių, nėra ko pergyventi

Kaip ir sakiau, dabar tai kelia juoką, bet išgirdus tokius pasisakymus nėštumo metu, kartais tikrai sunerimdavau, priimdavau viską jautriau, nei būčiau norėjusi. Ne, tai manęs nei kiek nebaugino. Aš nedvejojau savo pasirinkimu. Mane labiausiai skaudino, kodėl žmonės sužinoję, jog laukiuosi, puola pasakoti tik apie neigiamą savo patirtį? Dažnai pro ašaras akyse klausdavau savo vyro, kodėl niekas nepasakoja, kaip gerai prisiglausti prie to mažyčio šilto jaukaus kvepiančio kūnelio? Kad galima kelias valandas nepailstant tiesiog stebėti, kaip miega vaikas? Kaip gera išgirsti, kad kažkas į tave kreipiasi “mama”. Nepakartojama stebėti kūdikio raidą: šypseną, ropijimą, juoką, pirmuosius žingsniukus. Kodėl niekas nesakė, kad širdis apsąla, kai vien savo buvimu, apkabinimu gali išgydyti visas mažylio žaizdeles, nuraminti, paguosti, pralinksminti, padėti pasijusti saugiam? Galbūt tai viena iš lietuvių būdo bruožų, kad pirmiausiai esame linkę išsipasakoti savo skaudulius, o gerus dalykus nutylime arba apskritai pamirštame. Kaip galima nesididžiuoti sukūrus patį didžiausią gyvenime projektą? Kaip galima išgyventi dėl to, kad tavo sergančiam ar alkanam vaikui tavęs reikia ir tikrai kartais (o gal ir labai dažnai) reikės atsikelti naktį, priglausti mažylį, pasūpuoti ar pamaitinti? Todėl, mielos mamos, kreipiuosi į jus. Padėkite papildyti šį sąrašą, kodėl iš tiesų gera turėti vaiką? Kodėl gera būti mama? Kviečiu pratęsti mano pradėtą sąrašą savo patirtimi

Puslapiai: 1 2