MAMYTĖS DIENORAŠTIS: KĄ REIŠKIA BŪTI DIRBANČIA MAMA

2016-10-20

Apie Motiejaus ir darželio draugystę rašiau net keliuose įrašuose, bet dar nepasakojau, o kaip mamai sekasi sugrįžti į darbą. Todėl šis įrašas bus kaip tik apie tai.

Visų pirma, noriu priminti, kad visą laiką, kol buvau nėštumo, gimdymo ir vaiko priežiūros atostogose, niekada nebuvau tik mama. Vienos gali mane smerkti ir sakyti, kad neatsidėjau vaikui 100 proc., o kitoms galbūt esu sektinas pavyzdys, kad neapleidau nei savo vyro, nei draugų, nei mėgstamų veiklų ir netgi priešingai – atradau dar daugiau hobių ir mėgstamų veiklų. Tad pats išėjimas į darbą man (skirtingai nei kitoms mamoms) nesukėlė kažkokios didelės euforijos: ale „vau, ištrūkstu iš namų!”. Na, bet sugrįžti buvo tikrai smagu 🙂 Kadangi išėjau palikusi gerus santykius su bendradarbiais ir užsitarnavusi „geros darbuotojos statusą”, todėl sugrįžimas buvo sklandus ir lengvas. Gera grįžti ten, kur esi laukiama 🙂 Taip pat, darbo prasme, sugrįžti anksčiau nei po 2 metų, yra sveikintinas pasirinkimas. Prisipažinsiu, kad reikėjo vos savaitės ar dviejų, kad susipažinčiau su naujais kolegomis, sužinočiau, kokios naujovės įsidiegė, kas įvyko ir galėčiau toliau efektyviai dirbti. „Adaptacija” (jei galima visa tą sugrįžimą ir grįžimą į senas vėžes taip pavadinti) buvo trumpa, nei kiek neskausminga ir nesudarė jokių keblumų.

Kita vertus, nemeluosiu ir nesakysiu, kad yra lengva. Prieš grįždama į darbą kalbėjau tokiomis skambiomis frazėmis kaip „daugiau jokių viršvalandžių, nebent itin svarbiais ir sudėtingais laikotarpiais”, „po darbo sėdi tik susireikšminę ir nemokantys laiko planuotis žmonės” ir t.t. ir pan. Na, ir tie itin svarbūs ir sudėtingi laikotarpiai tęsiasi beveik nuolatos. Galbūt tai labai priklauso nuo žmogaus charakterio savybių, bet mano atsakomybės jausmas yra tikrai didelis. Aš tiesiog negaliu ramiai miegoti naktimis, kai turiu begalę nebaigtų užduočių. Negaliu „naglai” žiūrėti žmonėms, prašantiems pagalbos, į akis ir tiesiog pasakyti „negaliu”, „neturiu laiko” ir t.t. Visuomet maniau, kad terminai tam ir yra, kad jų būtų laikomasi. Ir nesvarbu, kokia to kaina. Bet galbūt tai tik mano problema. Žiūrint iš kitos pusės, turiu sudarytas visas sąlygas dirbti namuose. Jeigu neturėčiau, galbūt vėlgi viskas būtų kitaip. Nesu iš tų žmonių, kurios gali vėluoti pasiimti vaiką iš darželio. Auklėtojos žino, kad aš visuomet būnu laiku. Bet čia vėl prasideda pasiteisinimų ieškojimas. Gal paprasčiau konstatuoti faktą ir prisipažinti: „sveiki, aš esu Dovilė. Aš darboholikė” 🙂

Taigi, apie tą visą sudėtingąją, nelengvąją pusę. Kad ir kaip bandžiau save nuteikti, kad jau mano vaikas darželyje tai tikrai nesirgs, yra priešingai. Motiejus serga. Visa motiniška širdimi džiaugiuosi, kad ligos nėra rimtos ir išsisukame tik su sloga ar peršalimu, bet vis tiek tais ligų laikotarpiais Motiejus sėdi namuose. Kas vyksta tada? Dovilė griebia telefoną ir skambina visoms įmanomoms auklėms: močiutėms, promočiutei, dėdei ir tetoms ir viliasi, kad kas nors turės galimybę pasilikti su Motiejumi namuose. Kas dar? Pamenate laikotarpį, kai dar nedirbote, o buvote tiesiog mama? Rūpinotės buitimi, tai yra pasirūpindavote pusryčiais, pietumis/vakarienėmis. Užtikrindavote, kad namai nebus panašūs į karo zoną. Turėjote krūvas reikalų, kuriuos privalėjote sutvarkyti (nesvarbu, kas tai būtų: sąskaitų apmokėjimas, gimtadienio dovanų draugams, giminėms pirkimas, vaiko gimtadienio ar šeimos išvykų/savaitgalių planavimas ir pan.). Noriu pasakyti, kad šios pareigos niekur nedingsta. Supraskite teisingai – grįždamos į darbą, jūs nieko neatsisakote, o dar papildomai sutinkate užsikrauti visus rūpesčius, problemas egiztuojančias darbe, natūralu, kad darbovietėje nuolatos pasitaikys ir visokių situacijų (kartais galbūt ne itin malonių), todėl kartais grįšite ir ne pačios geriausios nuotaikos. Visa tai yra kaip priedas 🙂 kartais malonus, o kartais ne itin. Nors esu iš kelių savo kolegių, kurios taip pat yra dirbančios mamos girdėjusi netgi tokį pasakymą, kad „einu į darbą tam, kad pailsėčiau nuo vaiko”. Sau tokios praktikos pritaikyti negaliu. Sprendimas grįžti į darbą tikrai niekaip nesusijęs su tuo, kad nusibodo būti su vaiku.

Tačiau viską susumavus, grįžau į darbą prieš du mėnesius ir dar nei karto savo sprendimo nesigailėjau. Man patinka mano darbas. Hm… patinka ne tas žodis. Man tikrai labai labai patinka mano darbas 🙂 Va, jau geriau. Taip, yra sudėtinga. Taip, aš ne visuomet būnu pailsėjusi ir geros nuotaikos. Taip, dėl to atsiranda daugiau nesutarimų su antrąja puse. Taip, miego turiu daug mažiau. Kartais vos po 5 valandas (kartais kankina nemiga dėl susikaupusių darbų, o kartais Motiejaus ligos neleidžia pailsėti). Taip, Motiejaus ligos tiesiog varo mane iš proto. Taip, problemų atsirado kur kas daugiau. Nepaisant nieko, taip, esu patenkinta, kad grįžau. Ar grįžti jums? Manau, turite daug peno apmąstymams.

Dirbanti mama, Dovilė

RAŠYTI KOMENTARĄ