228563128

(NE)VIENINTELĖ MAMA AIRIDA: „O KAS, JEI..?“ MINTYS APIE LAIKINUMĄ

“Greičiau, kiek galiu tavęs laukti. Greičiau, mes pavėluosime į sutartą susitikimą. Kaip aš pavargau, ir noriu pailsėti. Kaip aš laukiu savaitgalio, o dar geriau atostogų. Ką valgysime vakarienei, nors pietų lėkštė dar nebaigta”. Ir taip kasdien. Vis kažko laukiam, kažkur skubam, dėl kažko dirbam, kažkur keliaujame, kažką planuojame. Net pietų metu valgydamas skaniausią sriubą į telefoną jau vedi vakarienės paruošimui reikalingų prekių sąrašą, gal net užsakinėji Barborą. Vakare gamindamas nuostabaus skonio vakarienę, tu jau galvoji apie tai, kaip nori atsigulti ir pasimėgauti filmu. Besimėgaudamas filmu, o kartais to ir nedarydamas, tu pagalvoji, kaip skanu bus valgyti rytojaus pusryčius ir kaip tu jų lauki.

O kas, jei tai bus paskutiniai tavo gyvenimo pusryčiai? Kokie jie bus? Ar jie bus su mintimis, ką valgysi pietums? Ar jie bus apie tai, kokių tu atostogų lauki? Ar jos bus apie artėjantį savaitgalį?

Greičiausia ne…

Greičiausia jie bus apie pasimėgavimą. Pasimėgavimą kiekvienu, kiekvienu kąsniu, jį išskaidant į dar tūkstančius mažesnių, kad tik kuo ilgiau tai truktų. Jie bus pilni įvairiausių skonių. Gal pirmą kart pusryčiams leisi sau paragauti silkę, ją užsigeriant pienu bei pridedant gaidelio sausainių. Juk kažkas sakė, kad taip daro nėščiosios moterys, tad kodėl to nepabandžius. Gal prie tų pusryčių stalo, tu paprašysi įjungti pačią gražiausią pasaulio muziką. O jos įtakotas imsi šokti. Šoksi taip, lyg niekas tavęs nematytų. Šoksi tiek, kiek jėgos leis ir tai darysi ryte, nes niekad dar to nedarei. Gal pusryčiu fone matysi gražiausią gyvenime kada matytą vaizdą, kuris visada buvo tavo pašonėje, tik tu jo nematei. Gal prie tų pusryčių stalo tu norėsi stambint visam pasauliui. Mamai, tėčiui, sesei, broliui, draugui, seniai matytam ir užmirštam klasiokui. O gal tu norėsi paskambinti savo vaikui, gal ateities, o gal ir esamam. Ir vaikui tu pasakosi tikrai ne apie tai, kaip svarbu viską suspėti, kaip reikia laukti atostogų, vasaros ar savaitgalio, o gal ryto. Pasakosi ne apei tai, kaip reikia atlikti visus svarbiausius gyvenimo darbus, kaip reikia visus raginti ir kviesti greičiau atlikti vienokią ar kitokią užduotį. Ir tikrai nesakysi, kad gyvenimo prasmė yra bėgime. Greičiausiai pasakysi:

Mažyli, pažiūrėk, koks nuostabus dangus. Ar tu matai, kaip aukštai gali sakristi paukčiai? O šian žiūrėk, kas skrenda. Ogi vieversys atnešdamas pavasarį ant save sparnų. O kas ten? Ogi kregždė, kuri pranašauja lietų. Matai, kaip žemai ji skrenda.

Brangusis, žiūrėk, gervė girūnė giriasi gerą girą girioje gėrusi. Įsivaizduoji ir gandras savio snapu kalena. Pažiūrėk, kokios raudonos jo kojos. Aš tik dabar tai pastebėjau.

Brangusis, pažiūrėk, kokie nuostabūs medžiai. Kaip gražiai jie pavasario žinią neša. Tuoj ims ir susprogs beržai. Jų žirginėliai tuoj, tuoj nubyrės. Niekada prieš tai nemačiau, kokia jų galybė.

Mažyti, pažiūrėk, ką daro uosis. Jis mojuoja savo plačiomis šakomis. O klevas, pažiūrėk, kokią žinią neša klevas. Kviečia jis prisėsti ir turėti gražiausią gyvenimo pikniką kartu.

-Brangusis, pažiūrėk, kokia eglė, kokia ji žalia. Ir aš niekad, niekad nepastebėjau, kad ji tokia žalia būna ir šalčiausią žiemą. Kokios jos galingos! O pušys, mažyti, pažiūrėk, kaip nuostabiai jos matosi pro mūsų langus. Pušų pavėsyje galime žaisti, galime ilsėtis, o galime tiesiog tingėti.

Brangusis, gyvenimo prasmė tai ne bėgimas, nelygiavimasis, ne kažko laukimas. Gyvenimo prasmė telpa šioje akimirkoje. Čia ir dabar, nes tik čia galime pasimėgauti tuo, ko po sekundės gali ir nebūti. Gyvenimo laikinumas ir žinojimas, kad turime paskutinį atodusį, padeda mums keliauti į priekį, ir padeda gyventi mums taip, kaip norime.

Gera žinoti, kad tai tik galingas klausimas. O kas, jei? Gera, kad galime šį klausimą užduoti kasdien. Kasdien, kai pasimetame, kasdien, kai skubame, kasdien, kai palūžtame, kasdien, kai laukiame, kai keliamės ir lekiame, ir nežinome dėl ko tai darome. Paklauskime savęs, o kas, jei? Tikiu, kad atsakymų bus įvairių. Ir tie atsakymai bus jūsų. Atsakymai, kurie padės gyvenimo prasmę pamatyti čia ir dabar. Juk tikrai be galo skanu gerti tą liepų arbatą su lietuvišku medumi, kai gomurį kutena ne kas kitas, o laimės drugeliai. Nes kada, jei ne dabar žinome, kad geriame skaniausią arbatą pasaulyje.

(Ne)vienintelė mama Airida

 

RAŠYTI KOMENTARĄ