IMG_6259 2airida

(NE)VIENINTELĖ MAMA AIRIDA: „Nesu iš tų, kurioms kasdiena yra lyg rožinių meškučių pasaka.“

Pastarosiomis dienomis labai džiaugiuosi šurmuliu interneto platybėse. Šis šurmulys apie tai, kad būnant mama pasitaiko momentų, kai savo vaiką nori atiduoti kaimynui! Pasitaiko dienų, kai motinystė ne tai, kad neveža, o veža tiesiai į beprotnamį. Ir kartais atrodo, kad gal ačiū, man ir vieno pakanka! O kartais supranti, kad viskas, visas savo ribas jau išnaudojai ir norisi pagalbos. Čia tekstas, kurį parašiau, tada, kai tikėtina išsivadavau iš pogimdyvinės depresijos. Šiandien juo dalinuosi su ta mama, kuriai jo reikia, kaip man tada, kad reikėjo! Gali dalintis ir tu!

100! Lygiai šimtas dienų, kai esu mama! Tiksliau būtų pasakyti, kad 100 dienų, kai esu mažam kūdikėliui visas pasaulis. Niekada neįsivaizdavau, kad kitam gali manęs taip reikėti. Nenumaniau, kad mažytės vandenyno gelmės pilnos akytės žiūrės į mane taip, kaip niekas niekada nežiūrėjo ir nežiūrės! Nežinojau, kad motinystė yra perpildyta jauduliu, kurio paaiškinti neįmanoma! Negalvojau, kad galima jausti skausmą, kai skauda ne tau! Nesapnavau, kad kasdien šypsosiuos ir džiaugsiuos, net be priežasties. Kad ir kiek dalykų neįsivaizdavau, netikėjau, nesapnavau ar nežinojau, su jais susipažinau per šias 100 dienų. Dabar suprantu, ką reiškia sūnaus žvilgsnis į mamą! Dabar žinau, kad su tuo jauduliu gyvensiu iki paskutinio mūsų susitikimo! Suprantu ir tai, kad esu dvigubai stipresnė, nei buvau iki šiol, nes jaučiu viską, ką jaučia sūnus! Kasdien gyvenu kaip sapne ir dažnai stabteliu paklaust savęs: aš jau mama??

Drąsiai galiu pasakyti, kad nesu iš tų, kurioms kasdiena yra lyg rožinių meškučių pasaka. Tikrai galiu pasakyti, kad šios dienos buvo sunkiausios mano, kaip moters gyvenime! Teko pasidalinti, ir iš vieno tapti dviems! Teko jaustis taip, lyg būtum gyva, bet tuo pat mirus! Teko pajusti, kad mama netampama gimdymo metu! Teko suprast, kad meilė kūdikiui negimsta kartu su juo! Žinau, kad esu ne viena, kuriai pirmosios motinystės dienos buvo tarsi ašarų upelis, tarsi gyvenimas virtęs sapnu, iš kurio norisi pabusti ir grįžti į realybę! Realybę, kai gyveni dėl savęs, kai keliesi, maudaisi, gamini, vaikštai, važiuoji, bendrauji, juokauji, vakarieniauji, skaitai, kerpiesi tada kada nori, o ne tada, kada randi tam laiko. Toji realybė su manimi gyveno 28 metus, todėl 9 val. gimdymo laikas išbraukti to iš atminties negali. O tai reiškia, kad kiekviena sekanti diena šaukiasi to, kas buvo iki dienos, kai gimė pasaulio pilietis! Žinoma, skaičiuojant 100 dieną manoji realybė grįžta į savo vėžias. Ir ta realybė dabar 100 kart nuostabesnė, nes pilna kūrybos ir prasmės. Juk dabar aš kūrėja, kuri kuria tai, kas liks po to, kai jos čia nebebus! Ir tai reiškia, kad tai noriu daryti geriausiai, bet geriausiai tik man, o ne kažkam kitam! Nesilygiuoti į kitus, nesižvalgyti, o daryti tai, su ta širdim, po kuria kasdien nešiojau savo sūnų! Ta širdis vis kviečia kalbėti apie tai, kodėl moterys mokomos gimdymo paslapčių, žindymo gudrybių, priežiūros pagrindų, tačiau niekas neužsimena apie tai, kad moteris-mama po gimdymo praranda žemę po savo kojomis! Aš visada matydavau gražiąją motinystės pusę, su gražiomis nuotraukomis, džiaugsmu, idile visur ir visada, todėl to paties tikėjausi ir laukiau. To laukdama neruošiau savęs psichologiškai, nežinojau, kad daugelis moterų tai patiria, nežinojau, kas tai gali padėti išspręsti ir nesupratau, kad tai baigsis!

Dabar viskas liko kaip etapas, kuris mano viduje paliko daug neatsakytų klausimų ir pasimetimą tarp daugelio atsakymų!!! Rašau ir galvoju, kad mes mamos galime būti tos, kurios galime visada būti šalia tų, kurios laukiasi, kurios jau supuoja savo mažuosius pirmąsias dienas, ir pasidalinti savo patirtimis, kad jos žinotų, jog visa tai praeis ir jos yra ne vienos, jos gyvos ir jos yra kūrėjos! Kūrėjos ateities pasaulio! Pasaulio, kuris gali būti visoks, svarbiausia, kad būtų savimi. O kas geriau, jei ne mes, tai galime jiems parodyti per savęs priėmimą tokiomis, kokiomis esame, per gebėjimą pasakyti, kad man reikia pagalbos, o svarbiasia supratimą, kad esu gera tokia, kokia esu!

Su meile,

(Ne)vienintelė mama Airida

RAŠYTI KOMENTARĄ