Skrupulingai skaičiuojamos žvakutės ant torto, slaptas būtinai turėsiantis išsipildyti noras, išsvajotasis dviratis ar lėlė, pasipuošę kiemo draugai ir linksmi žaidimai iki vėlaus vakaro — ko gero, nesunkiai ir žinoma, su malonumu tai prisiminėte? Juk išties — vaikystės gimtadienių akimirkos lieka vienos ryškiausių mūsų atminty ir, be abejonės, norėtume, kad ir mūsų vaikai po keliasdešimties metų savo vaikystės šventes prisimintų taip, kaip ir mes — su ilgesiu, šiluma ir lengva šypsena veide. Todėl šis pokalbis su psichologe — apie tai, kaip šventę supranta mažieji, ir ko jiems labiausiai reikia jų ypatingą dieną.

Šventę suaugę dažnai supranta maždaug vienodai — būname su žmonėmis, su kuriais malonu ir gera bendrauti, karaliauja linksma nuotaika, mus suburia tradicijos, bendrumo jausmas, džiugina nekasdieninis ypatingas maistas, galbūt — ir šventės vieta.

O kaip šventę supranta ir kas yra šventė mažyliams — ikimokyklinio amžiaus vaikams?

Labai svarbu išskirti, apie kokias šventes kalbame, nes kiekviena šventė gali turėti kitokią prasmę. Geriausiai į šį klausimą galime atsakyti bandydami prisiminti save, vaiką, švenčių metu. Vienos šventės reikšdavo galimybę susitikti savo pusbrolius ir pusseseres ir dūkti iki kvapo netekimo (daug kam tai buvo Nauji Metai), kitos šventės — galimybę kurti tradicijas kartu su šeima (Kalėdos ir Velykos) ir žinoma — dauguma švenčių asocijavosi su galimybe gauti dovanų. Dovanų gavimas, kaip prisimenate, nebūtinai buvo susijęs su kiekviena švente, tačiau jeigu šventėje galima gauti ir dovanų — tai tik padidina džiaugsmą.
Dabar, žiūrėdami į savo vaikus, užduokite tuos pačius klausimus — ką jie mato švenčių metu. Ar švenčių metu vaikai gali susitikti su giminaičiais ir dūkti? O ypač — ar dalyvauja kartu su šeima tradicijų kūrime — ar prisimenam paprastas tradicijas, ar jas puoselėjam, ar tam turime laiko? Žinoma, dovanos ir šventės šiandieną — neatskiriama dalis. Tad šventė vaikui reiškia labai panašius dalykus, kaip ir suaugusiam žmogui, jei sugebame tai sukurti. Jei kurdami šventę neturim laiko sukurti ritualams, šventinei nuotaikai, iškilmingumui ir išskirtinumui, nelabai lieka kuo džiaugtis, išskyrus dovanomis, nes visa kita vyksta kaip ir paprastą vakarą, kai ateina svečių. Bendrumo, iškilmingumo ir išskirtinumo jausmus vaikui patirti padeda galėjimas dalyvauti pasirengiant šventei, kuriant tradicijas ir atmosferą.
Vaikų labai laukiama šventė yra jų gimtadieniai — tačiau dažnai jie pavirsta į tėvų draugų ir giminių susibūrimą, kur mažyliai nuvedami žaisti į kitą kambarį — kartais net ir padengiami atskiri stalai atskiruose kambariuose — viename — vaikams, kitame — suaugusiems.

Kaip psichologai patartų švęsti ikimokyklinukų gimtadienius, kad atmintyje išliktų kuo šilčiausi ir gražiausi prisiminimai.

Maži vaikai negali ateiti į gimtadienį be tėvų, ne tik todėl, kad mažu vaiku bus sunku pasirūpinti, bet ir todėl, kad vaikui svetimoje vietoje reikia laiko apsiprasti, jei jis — be tėvų. Neišvengiamai tenka užimti ir tėvus. Taip, tikrai yra švenčių, kur tėvų stalas lūžta nuo valgių, gėrimų, kalbų ir kartais — dainų, o vaikų stalas — visai kitame kampe. Tokia šventė maždaug atrodo taip „Didžioji tėvelių šventė, prie kurios prijungtas vaiko gimtadienis”. Jei norite, kad vaiko gimtadienis taptų įsimintinas vaikui, pasistenkite būti fone. Kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau šventės dalyvių jam pakanka. Visai mažiems vaikams geriausia — šeimos šventė, iškilminga nuotaika, šventiškai papuoštas kambarys, pasipuošęs tėvelis ir mama, šypsenos, senelių apsilankymas. Ketveri metai — riba, kai vaiko gimtadienyje privalo būti kitų vaikų ir reikia organizuoti vaikiškus žaidimus. Iki tol — svarbiausia — pati šventinė nuotaika ir patys artimiausi veidai. Žinoma, kad šeima, kurios draugų ratas platesnis, norės susitikti ir su draugais ir jų vaikais. Šiuo atveju bendras susėdimas ant žemės ar mažų kėdučių, bendri tėvelių — vaikučių žaidimai vaikui bus prasmingesnis, nei tėvų sėdėjimas kitame kambaryje prie didelio stalo ir mažų vaikų palikimas auklėms ar aktoriams.
Vaiko gimtadienyje, ko gero, pirmoje vietoje turi būti vaikai, o tėvai — tik fonas, tad pagalvokite, kaip organizuosite šventę, kad vaikui neatrodytų priešingai.

Kodėl kai kurie vaikai švenčių metu, susirinkus daugiau žmonių, visiškai pasikeičia — tampa irzlūs, „išlenda ožiukai” — ar įmanoma to išvengti?

Tai — išlepintų vaikų elgesys. Tokie vaikai visada nori būti dėmesio centre (ir jame būna, kai nėra pašalinių žmonių). Atėjus svečiams, staiga susidomėjimas jais dingsta. Tėvai ir svečiai ima domėtis vieni kitais. Toks vaikas, kuris yra įpratęs būti dėmesio ir pasaulio centre, negaudamas dėmesio pradeda jaustis nesaugus — juk jo įprastas gyvenimas visai ne toks. Reaguodamas į kylančius nerimo jausmus vaikas imasi veikti — ieškoti būdų susigrąžinti prarastą saugumą. Stengdamasis atkreipti suaugusių dėmesį visais įmanomais būdais vaikas grąžina sau saugumo jausmą. Net jei mama barasi, vaikas jaučiasi pastebėtas, o šis poreikis jam tuo metu yra svarbesnis, nei išgyvenamas stresas dėl patiriamo barimosi. Išvengti to įmanoma, bet jei vaiką mokysime tik tuo metu, kai yra svečių, bus ypatingai sudėtinga. Tokiu atveju reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kiek vaikas gauna dėmesio, ar moka pabūti vienas, ar kartais jis moka palaukti, kol sulaukia dėmesio iš mamos ar tėčio (o gal jie viską meta ir bėga pas kviečiantį vaiką), ar tenkinami tik vaiko poreikiai, ar ir įnoriai. Iš principo, tai reikia peržiūrėti vaiko auklėjimą „iš pašaknų”.

Žinoma, planuojant šventę negalima pamiršti ir to, kad vaikai daug greičiau pavargsta — kokia šventės trukmė 2,3 ar 4 metukų mažyliui būtų geriausia?

Jei šventė švenčiama su tėvais ir seneliais — gali trukti ilgiau, tačiau jeigu su draugais, žinoma, kad vaikas greitai nuvargs. Dviejų trijų metų vaikams šventė su draugais dar nelabai reikalinga, geriau laiką leisti visiems kartu, arba leisti vaikams pažaisti pusvalandį, o po to grįžti prie suaugusiųjų. Jei būti kartu jau bus pernelyg sunku, vadinasi šventė baigėsi. Keturių metų vaikai gali ilgiau žaisti vieni, tad valanda, o kartais ir šiek tiek ilgiau jau nepakenks — juk žaidimų parinkimas irgi įtakoja, kiek pavargsta ar pailsi vaikai.