Įsikniubęs į mobiliojo telefono ar kompiuterio ekraną vaikas, greičiau tampa taisyklė, o ne išimtis. Tėvai nuolat kelia sau klausimą, kur yra riba tarp sveiko domėjimosi informacinėmis technologijomis ir priklausomybės nuo jų?

“Vaikų linijos” savanorių mokytojomis dirbančios Miglė Motiejūnaitė ir Gintė Jaseliūnaitė sako, jog apie svarbiausias ir aktualiausas šių dienų vaikų problemas galima spręsti iš to, apie ką vaikai kalba paskambinę į “Vaikų liniją” arba rašo elektroniniu paštu. Pašnekovės pastebi, jog pastaruoju metu pokalbiuose ir laiškuose vaikai vis dažniau pasakoja apie pyktį tėvams dėl naudojimosi kompiuteriu ribojimo, sunkumų iškylančių pokalbių svetainėse, problemų ieškant draugų. Tai rodo, kad naudojimasis technologijomis tampa aktualia tema vaikų gyvenime ir vis daugiau sukelia sunkumų. Savaime suprantama, kad problemos vaikų gyvenime kelia iššūkius tėvams ir reikalauja papildomų žinių, domėjimosi. Taigi šį kartą pristatome temą, susijusią su besaikiu vaikų naudojimusi kompiuteriu ir galimus sprendimo būdus.

Ar egzistuoja priklausomybė kompiuteriui/kompiuteriniams žaidimams?

Kalbant apie priklausomybę nuo kompiuterio, būtų svarbu paminėti kelis dalykus. Pirmiausia, galima teigti, jog šiuolaikiniame pasaulyje mes visi tam tikra prasme esame priklausomi nuo technologijų. Pamėginkime įsivaizduoti, kaip jaustumėmės darbe be išmaniųjų telefonų, “planšečių” ar kompiuterių arba koks būtų bendravimas su draugais be smagių programėlių? Taigi šiuolaikinės technologijos yra tapusios mūsų kasdienybe ir be jų gyvenimas jau neįsivaizduojamas.

Iš tiesų, žmonėms, kurie ilgai sėdi prie kompiuterio, įsitraukia į kompiuterinius žaidimus, paskubame uždėti „priklausomo“ etiketę. Visgi, ypač kalbant apie vaikus, šį terminą palikime vartoti specialistams, kurie tik remdamiesi tam tikrais kriterijais gali diagnozuoti priklausomybę. Taip pat yra tyrimų, skelbiančių, jog tik mažesnei aktyviai kompiuteriu naudojančiai vaikų daliai galima nustatyti tikrą priklausomybę nuo kompiuterio. Visais kitais atvejais kalbama apie „švelnesnį“ priklausomybės pobūdį – besaikį naudojimąsi kompiuteriu, kurį skatina tam tikros priežastys (pavyzdžiui, vienišumo jausmas, socialinių įgūdžių trūkumas, nepasitikėjimas savimi ir pan.) ir joms pasikeitus, vaikas nebejaučia stipraus potraukio leisti laiko prie kompiuterio, gali užsiimti kitomis veiklomis. Tuo tarpu išsivysčius priklausomybei, net ir pasikeitus aplinkybėms, vaikas nepajėgia kontroliuoti savo noro žaisti kompiuterinius žaidimus, naršyti ir pan.

Kokios yra informacinių technologijų priklausomybės? Telefonui, socialiniams tinklams, kompiuteriui, kompiuteriniams žaidimams? Kurios iš jų pavojingiausios ir kodėl?

Besaikis naudojimasis technologijomis, yra pavojingas, nes atitraukia nuo bendravimo su realiais žmonėmis, sumažėja domėjimosi sritys, vaikai neprisideda prie namų ruošos, jiems darosi pastebimai sunkiau kontroliuoti emocijas, prastėja sveikata ir t.t. Vaikai, įsitraukę į bendravimą socialiniuose tinkluose, naršymą, padidina tikimybę susidurti su vaikų psichikai žalingu turiniu, nedraugiškai nusiteikusiais suaugusiais žmonėmis ar bendraamžių patyčiomis. Žaidžiantiems kompiuterinius žaidimus didėja tikimybė įsitraukti į azartinius lošimus.

O gal reikėtų vaikui leisti domėtis informacinėmis technologijomis? Juk sakoma, kad IT yra ateitis: specialistai gerai uždirba, egzistuoja didelė jų paklausa. Gal IT besidomintis vaikas bus išties gabus specialistas?

Įprastai žaidimai kompiuteriu skirstomi į dvi dideles kategorijas: pramogai skirti žaidimai, kurie padeda atsipalaiduoti, įtraukia į virtualų pasaulį, ir žaidimai, skirti lavinimui, ugdymui. Todėl, siekiant ugdyti vaiko kompiuterinius gebėjimus, veikla prie kompiuterio turėtų ne tik padėti praleisti laisvalaikį, bet ir tikslingai tobulinti įgūdžius. Tai galėtų būti žaidimai orientuoti į loginį mąstymą, konstravimą, problemų sprendimą, galbūt paprastų programavimo įgūdžių ugdymą. Taip pat tiktų nuotykių žaidimai, reikalaujantys spręsti logines problemas, valdyti virtualų pasaulį, kuris siejasi su realiais istoriniais įvykiais, taip pat įvairios dėlionės, pagrįstos „teterio“ žaidimo principu. Vertinga įvairias užduotis kompiuteriu atlikti kartu su vaiku. Tai skatintų artimesnį santykį, socialinių įgūdžių tobulinimą. Žinoma, kaip ir bet kuri veikla, taip ir ši, turėtų turėti konkrečią trukmę – svarbu susitarti su vaiku, kaip ilgai jis gali atlikti veiklą kompiuteriu. Koks gabus IT specialistas jūsų vaikas ateityje bebūtų, šiuo metu jis turėtų patirti įvairius įspūdžius, išmokti įvairių veiklų, todėl net ir tikslingas mokymasis programuoti, kuris trunka didesnę dalį dienos, gali būti žalingas vaikui.

Didesniems vaikams, paaugliams gali patikti tokie lavinantys žaidimai kaip:

• „Crayon Physics Deluxe“ – 2D dėlionė, kuri leidžia piešti ir patirti, kaip sukurti daiktai yra veikiami judėjimo ir fizikinių dėsnių. Žaidėjas turi piešti objektus, kurie išjudintų mažyti kamuoliuką. Šis žaidimas skatina loginį mąstymą ir ugdo problemų sprendimo įgūdžius.

• „Nancy Drew“ – nuotykių žaidimas, kuriame žaidėjui padedama įsijausti į detektyvo vaidmenį, išspręsti nusikaltimus, paslaptingus įvykius. Pagrindinė veikėja Nancy turi atrasti paslėptas užuominas, įkalčius ir išspręsti įvairius galvosūkius.

Žaidimų, kurie padeda lavinti vaiko gebėjimus, galima rasti internete.

• http://nijolespec.jimdo.com/%C5%BEaidimai/

• http://www.ziburelis.lt/

Taip pat vyksta įvairūs užsiėmimai, skirti vaiko kompiuterinių gebėjimų ugdymui.

• http://jkm.ktu.edu/turinys/lego-robotika-i – KTU universiteto organizuojami mokymai

• http://stovyklos.robotikosakademija.lt/ – VDU organizuojami mokymai

Kaip atpažinti nuo kompiuterio/kompiuterinių žaidimų priklausomą vaiką? Koks jis būna?

Vaiko, kuris be saiko naudojasi kompiuteriu, elgesys pastebimai pasikeičia. Pirmiausia, jis ne tik daug laiko praleidžia prie kompiuterio, bet net ir nebūdamas prie jo skiria daug laiko apmąstymams, pasakojimams, planavimui, ką veiktų, jei tik galėtų prisėsti prie kompiuterio. Dažnai vaikai netgi gali pradėti planuoti, kaip išsisukti nuo tam tikrų veiklų (pavyzdžiui, namų ruošos ar susitikimo su draugais). Tokių planų tikslas paprastas – kad tik daugiau laiko liktų sėdėjimui prie kompiuterio. Na, o tuo metu, kai vaikas užsiima savo veikla prie kompiuterio, jis gali būti visai „atsijungęs“ nuo realaus pasaulio, nereaguoti, kai yra kviečiamas pietauti, susitikti su draugais ir pan. Kai negali žaisti, naudotis kompiuteriu, priklausomas vaikas greitai supyksta, gali tapti net agresyvus, nerimauti, sunkiai išbūna vienoje vietoje, o prisijungęs prie tinklo jaučiasi patenkintas ir ramus. Bandant kalbėti apie vykstančius pokyčius, besaikio naršymo pasekmes, elgesys nesikeičia, pažadama, bet niekas nesikeičia.

Kokios gali būti ilgo sėdėjimo prie kompiuterio pasekmės? Realybės ir įsivaizduojamo pasaulio neskyrimas? Agresyvumas? Nesugebėjimas bendrauti?

Besaikio naudojimosi kompiuteriu pasekmės kiekvienam vaikui gali būti skirtingos ir pasireikšti skirtingu intensyvumu. Neretai labiausiai į akis krinta fiziniai pokyčiai: vaikai dažnai skundžiasi nuovargiu, galvos skausmais, gali atrodyti pasyvūs, pavargę. Dingsta įprastas šeimai maitinimosi, miego rėžimas, pavyzdžiui, vaikas atsisako valgyti kartu su šeimos nariais ar įprastu miego metu mieliau rinktis kompiuterį. Kalbant apie psichologines pasekmes, vaikams darosi sunkiau kontroliuoti savo emocijas, ypač, kai nėra galimybės užsiimti jam patinkančia veikla prie kompiuterio – tampa irzlūs, gali greitai supykti arba atvirkščiai, juos apninka apatija, nuobodulys. Siūlant veiklas, kurios seniau patikdavo, atsisako jų, randa pasiteisinimų, kodėl svarbiau praleisti laiką prie kompiuterio. Kadangi daugiau laiko praleidžiama virtualioje erdvėje, suprastėja santykiai su draugais ir kartais jų visai nebelieka, nebeišeina į kiemą, apleidžia mėgstamus būrelius ar veiklas, praleidžia pamokas, todėl blogėja mokymosi rezultatai.

Kodėl vaikams taip labai patinka sėdėti prie kompiuterio, žaisti kompiuterinius žaidimus?

O kodėl mums, suaugusiems, patinka sėdėti prie kompiuterio? Vieni taip atsipalaiduoja, pabėga nuo sunkumų, problemų, juk po darbų visai nesinori aiškintis santykių su sutuoktiniu, mieliau sužaisti kokią partiją… Kiti mato galimybę socialinėje erdvėje pabūti tuo, kuo realiame gyvenime nepavyksta, elgtis, kaip galbūt ne visada drįstame – užkalbinti patinkančią merginą/vaikiną, nors gatvėje bijotume prieiti prie tokio žmogaus. Vaikai išgyvena tą patį: naudodamiesi kompiuteriu, jie bando pabėgti nuo sunkumų mokykloje, šeimoje arba atvirkščiai – pabūti tokiais, kokiais jiems realiame gyvenime nesiseka, nepavyksta. Žinoma, dar vaikai pasižymi smalsumu, noru eksperimentuoti, išsiskirti – juk taip smagu išmėginti žaidimus, kurių dar niekas nebandė, o gal pamėginti pasidalinti linksmomis (intriguojančiomis) nuotraukomis socialiniuose tinkluose ir sulaukti dėmesio. Taip pat jie mėgsta tikrinti ribas, kas galima, o kas ne, išbandyti rizikingą elgesį, tad koviniai žaidimai yra vienas iš būdų tai daryti. Nepamirškime, kad vaikų smegenyse vis dar vyksta pokyčiai ir brendimo laikotarpiu sparčiau pradeda vystytis atsakinga už emocijas smegenų dalis, tad jie pasižymi emocionalumu – viršų „ima“ tai, kas smagu, sukelia teigiamas emocijas, o ne tai, kas būtų teisinga, racionalu. Be abejo, pati kompiuterio bei interneto specifika, kaip interaktyvumas, lengvas prieinamumas, anonimiškumas, galimybė susikurti tokį pasaulį, kokiame norėtųsi gyventi bei užmegzti ir plėtoti santykius, kelia susidomėjimą ir norą aktyviai naudotis.

Kaip išvengti priklausomybės? Ar sėdėjimo prie kompiuterio laiko ribojimas yra išeitis? O gal kompiuterio nereikėtų netgi statyti vaiko kambaryje?

Būdų, ką daryti, kad vaikai mažiau praleistų prie kompiuterio, yra įvairių. Keletas svarbesnių galėtų būti:

– suaugusių rodomas pavyzdys. Pirmiausia, turėtume atkreipti dėmesį patys į save. Vaikai yra protingi, jie mokosi ne iš to, kas jiems sakoma, o  kaip yra elgiamasi. Tad peržiūrėkime, kiek laiko mūsų gyvenime užima technologijos: ar išėję į kiemą su vaiku, leidžiame laiką “kartu“ (ar tėvai įkišę nosį į telefoną/planšetę, o vaikai – kažkur aikštelėje, ar žaidžiame, bendraujame gyvai?). Kokios tradicijos, bendravimas šeimoje, pavyzdžiui,. paruošus vakarienę, kiek reikia kviesti kitus šeimos narius, norint atitraukti juos nuo kompiuterio? O ką veikia tėtis/mama grįžę iš darbo: eina žaisti su kompiuteriu ar su savo atžala?

– mokymas saugiai naudotis kompiuteriu. Gal nuskambės ir keistai, tačiau reikia ne tik mokyti, kaip naudotis kompiuteriu, kokį mygtuką paspausti, koks ženklas ką reiškia, bet ir kaip juo naudotis saugiai. Pirmiausia, tai turi suprasti patys tėvai, o po to jie turėtų tai aiškinti vaikams. Pagal vaiko amžių jam suprantama kalba svarbu paaiškinti, kodėl dar negalima naudotis kompiuteriu arba kodėl laikas yra ribojamas, kartu susikurti kompiuterio naudojimo taisykles, kurių laikytųsi visa šeima. Taip pat svarbu mokyti, kaip išlikti saugiam internetinėje erdvėje (neatskleisti asmeninės informacijos, nesidalinti nuotraukomis ir pan.), atsakyti į jiems kylančius klausimus, paaiškinti bei patarti, padėti surasti kitą įdomią ir nesusijusią su kompiuteriu veiklą.

– kompiuterio ribojimas. Iš tiesų, kuo vaikas mažesnis, tuo praleidžiamas laikas prie kompiuterio turėtų būti trumpesnis, pavyzdžiui: ikimokyklinio amžiaus vaikams rekomenduojama 15 – 30 min., 9 – 12 m. ne daugiau kaip valanda, o vyresniems – iki 2 val. Taip pat rekomenduojama, jog kompiuteris stovėtų darbo kambaryje ar svetainėje, kur galima būtų atkreipti dėmesį, kiek laiko vaikas praleidžia prie kompiuterio, ką veikia. Paauglystėje tai gali būti sudėtingiau, tad tėvai tokiu atveju turėtų suprasti, kad nebegalės kontroliuoti visko taip, kaip kontroliavo iki šiol ir teks daryti kompromisus, ugdyti pasitikėjimą, mokyti laikytis taisyklių. Naudojimąsi kompiuteriu uždrausti visiškai  nėra rekomenduojama, nes, kaip jau minėjome ankščiau, tai yra tapusi mūsų kasdienybės dalis ir gali būti, kad jei bandysime visai „atriboti“ vaiką nuo technologijų, jis dar labiau į jas pasiners.

– domėkimės, ką veikia vaikai. Turbūt neretai klausiame vaikų, kaip sekėsi mokykloje, treniruotėje? O kaip dažnai klausiame, kaip sekasi naudotis kompiuteriu, socialiniais tinklais? Kas patinka, o gal kas nepatinka? Kaip sekėsi pereiti sunkiausią žaidimo lygį? Domėdamiesi, kuo užsiima vaikai, ne tik užmegsite geresnį kontaktą su savo atžala, bet ir pastebėsite, kiek vaikas prisirišęs prie technologijų, kiek jos jam svarbios ir prireikus galėsite laiku ir adekvačiai į tai reaguoti.

– ieškokite, kuo pakeisti kompiuterį. Ribojant naudojimąsi kompiuteriu, turime atrasti, o ką veikti tuo metu, kai galima būtų sėdėti prie kompiuterio. Tokiais atvejais vaikams reikia veiklos – bendravimas su draugais, knygų skaitymas, būrelių lankymas, namų darbų ruošimas, įtraukimas į namų ruošos darbus… Paieškokite su vaiku veiklų, kas jam būtų įdomu, ką jis norėtų išmėginti, gal pastebėjote polinkį į tam tikrą sritį – pamėginkite įtraukti, sudominti ja.

Turėtumėme suprasti, jog dabartiniai vaikai auga su technologijomis nuo pat gimimo, tad jų požiūris į technologijas bus kitoks nei mūsų, suaugusių. Tai nėra blogai. Tačiau turėsime įdėti nemažai pastangų, kad parodytume, jog ir „realus“ pasaulis yra smagus, įdomus ir vertas jų dėmesio.

Kaip kovoti su šia priklausomybe? Ar gali susitvarkyti patys tėvai? O gal būtina kreiptis į specialistą? Jei taip, tai į kokį?

Jei kalbame apie besaikį naudojimąsi kompiuteriu, pirmiausia būtų svarbu išsiaiškinti, kas paskatino vaiką aktyviau juo naudotis – prasti santykiai su klasiokais, išsiskyrimas su draugu/drauge, mylimo gyvūno netektis, patirta trauma, kuri neleidžia užsiimti mėgstama veikla ir pan. Dažniausiai keli veiksniai daro įtaką vaiko pasirinkimui leisti laiką prie kompiuterio. Tokiu atveju, jei yra geri tarpusavio santykiai, gali ganėtinai greitai pavykti atrasti problemą ir kartu ją išspręsti. Jei nepavyksta – visada galima kreiptis į psichologą ir bandyti kartu padėti vaikui.

Visgi, jei situacija yra rimtesnė, svarbu kreiptis į specialistus. Galima kreiptis į psichologus, besispecializuojančius priklausomybių srityje. Taip pat turime Kaune ir Vilniuje priklausomybių centrus, kuriuose yra jaunimo skyriai ir ten dirbantys specialistai turi patirties dirbdami būtent su priklausomais vaikais, paaugliais.

Kokie pavojai slypi vaikams internete/žaidimuose?

Vaikai neturi daug gyvenimiškos patirties, todėl yra pakankamai patiklūs ir naivūs, neįžvelgia galimos grėsmės. Todėl naudodamiesi internetu, jie linkę atskleisti informaciją apie save, sutikti su įvairiais pasiūlymais, taip sukeldami sau pavojų. Tokios situacijos iškyla, kai vaikai pradeda naudotis pokalbių svetainėmis, blogais, susikuria asmenines paskyras socialiniuose tinkluose. Vaikai linkę nurodyti visą prašomą informaciją: telefono numerį, elektroninį paštą, dalinasi įvairiomis savo nuotraukomis. Šią informaciją kartais mato ne tik artimi draugai, bet ir nepažįstami interneto vartotojai, kurie gali pasinaudoti visa nurodyta informacija, šantažuoti telefonu ar elektroniniu paštu. Kartais pokalbių svetainėse nepažįstami suaugusieji išnaudoja nepilnamečius: apsimeta jų bendraamžiais, sukuria artimą ryšį, prašo asmeninių nuotraukų, skatina siųsti tokias, kuriuose vaikas būtų neapsirengęs, siūlo susitikti.

Autoriai Connolly, MaxArthur, Hainey ir Boyle pastebi, kad kompiuteriniai žaidimai, taip pat kaip internetas, gali daryti neigiamą įtaką vaikams. Pastebima, kad veiksmo žaidimai, muštynės, kuriuose reikia greitai sunaikinti priešą, turi didesnį poveikį netinkamam vaiko elgesiui, mąstymui. Mokslaininkai, atlikę įvairius tyrimus pastebėjo, kad tie vaikai, kurie dažniau žaidžia agresyvius žaidimus, yra mažiau linkę elgtis prosocialiai: padėti, atkreipti dėmesį į kitų jausmus. Manoma, kad agresija žaidimuose sumažina jautrumą smurtui, kraujui, sužalojimams, taip pat moko, jog esant neteisybei, siekiant apsiginti, galima naudoti agresiją kito atžvilgiu. Negana to, vaikai greitai įsijaučia į žaidimus ir juos žaidžia tol, kol „pereina“ visus lygius, o tai reiškia, kad netinkamą elgesį vaikas mato ne vieną dieną, bet savaitę, po daugiau nei keletą valandų, kas taip pat padidina tikimybę tokį elgesį “pernešti” ir į realybę.

Ar yra vaikų tipas, kurie būtų linkę į priklausomybę?

Įprastai turi reikšmės ne tiek vaiko asmenybė, kiek sunkumai, dėl kurių vaikai yra labiau linkę būti priklausomi. Priklausomybė, ilgas žaidimas kompiuteriu, yra simptomas, parodantis, kad vaikas turi kažkokių problemų ir bando nuo jų pabėgti žaisdamas.

Žaidimai kompiuteriu padeda prarasti laiko nuovoką, atsipalaiduoti ir užmiršti stresą keliančius įvykius. Todėl galima teigti, kad vaikai, kurie linkę būti priklausomi nuo kompiuterio, dažniau patiria stresą realiame gyvenime. Tokiais stresoriais gali tapti sunkumai kurti ir palaikyti santykius, susirasti draugų, suvokti, priimti ir žodžiais išreikšti savo jausmus, kontroliuoti elgesį, išlaikyti dėmesį.

Žaidimas kompiuteriu siejasi su autonomiškumo ir kompetencijos trūkumu. Tai poreikiai, kurie vieni reikalingiausių žmogaus gyvenime. Žaidimas kompiuteriu sukuria autonomiškumo iliuziją, jog pasaulis, kuriame yra žaidėjas, kontroliuojamas ir jis gali jame rinktis. Tai gali rodyti, kad realiame gyvenime vaikas jaučiasi nekontroliuojantis to, kas vyksta. Šį jausmą dažnai veikia patiriamos patyčios mokykloje, smurtas namuose, kuomet vaikas nesijaučia galintis sustabdyti agresijos, nukreiptos į jį.

Tuo tarpu kompetencijos poreikis padeda tikėti savo įgūdžiais ir pajausti sėkmę. Įvairūs laimėjimai, įveikti žaidimo lygiai padeda patikėti, kad vaikas gali kažką padaryti geriau nei kiti. Teigiama, kad vaikai, kurie pernelyg neigiamai vertina save, patiria nesėkmes mokykloje, šeimoje, gali būti labiau linkę tapti priklausomi nuo kompiuterio, interneto. Taip pat vaikai, turintys priklausomybę, mažiau pasitiki savimi, turi didesnį polinkį į depresiją.

Ar gali būti taip, kad patys tėvai kalti dėl beribio vaikų sėdėjimo prie kompiuterio? Gilesnių problemų nematymas? Dėmesio, kokybiško laiko praleisto kartu, stoka?

Iš tiesų pastebėta, kad šeimoje kylančios problemos, tarpusavio santykiai, auklėjimas siejasi su vaiko priklausomybe nuo kompiuterio. Šeimoje esantys konfliktai, tėvų skyrybos neigiamai veikia vaiko raidą ir padidina tikimybę, kad ateityje jis bus priklausomas nuo informacinių technologijų. Tiesa, vaikui turi įtakos ne tik atviri tėvų konfliktai, kai garsiai priekaištaujama ar įžeidinėjama, bet ir neišsakyti, tylūs nesutarimai. Net jei tėvai nėra linkę garsiai išsakyti priekaištų, vaikai jaučia tam tikrą įtampą tarp jų, todėl supranta esančią problemą ir galimai jaučia kaltę, nesaugumą šeimoje. Kompiuteriniai žaidinimai padeda pabėgti nuo neigiamų emocijų, įtampos, todėl esant stresui šeimoje vaikas gali būti linkę pasislėpti nuo problemų, bandyti užsimiršti, žaisdamas kompiuterinius žaidimus.

Auklėjimas šeimoje taip pat turi įtakos galimai vaiko priklausomybei nuo kompiuterio. Iš tiesų bet koks kraštutinumas auklėjime gali neigiamai paveikti vaiko raidą: tiek pernelyg didelis tėvų atlaidumas, taisyklių nebuvimas, tiek pernelyg griežtos taisyklės, agresija, fizinės bausmės. Kai šeimoje nėra taisyklių ir tėvai suteikia laisvę, vaikui gali atrodyti, kad juo nesirūpinama ir neskiriama pakankamai dėmesio. Priešingu atveju, esant griežtoms taisyklėms, bausmėms, vaikas gali jaustis pernelyg suvaržytas, gali kilti baimė, gėda dėl padarytų klaidų. Pastebima, kad yra ryšys tarp priklausomybės nuo kompiuterio, interneto ir tėvų perdėto susirūpinimo vaiko mokymusi, pasiekimais, per mažai skiriamo dėmesio vaiko emocijoms. Taigi vienoks ir kitoks kraštutinumas auklėjime gali sukelti vaikui stresą, neapibrėžtumą, nuo kurio jis bandys pabėgti daugiau laiko praleisdamas prie kompiuterio ir įsitraukdamas į kitokį pasaulį.

Turbūt sunkiausia vaikui, kai tėvai visai neturi laiko ir negali skirti pakankamai dėmesio. Tuomet kompiuteris naudojamas kaip skaitmeninė auklė, kuri pralinksmina ir užima vaiką. Šiuo atveju vaikas pakeičia tėvų stygių kompiuteriu, taip sumažina nemalonius jausmus, kurie kyla dėl dėmesio trūkumo.

Kaip „Vaikų linija“ gali padėti nuo kompiuterio priklausomiems vaikais ir jų tėvams?

Norėdami pasidalinti sunkumais dėl priklausomybės nuo technologijų ar nemaloniomis patirtimis internete, vaikai gali skambinti į „Vaikų liniją“ nemokamu numeriu 116 111 kasdien nuo 11 iki 21 val. arba parašyti laišką, prisiregistravę „Vaikų linijos“ interneto svetainėje www.vaikulinija.lt. Suaugusieji taip pat gali pasikonsultuoti su „Vaikų linijos“ specialistais vaikų saugaus bendravimo internete klausimais, rašydami laiškus el. paštu: saugus.internete@vaikulinija.lt.

Autorė Dovilė Palubinskienė