VISKAS MAN, MAN IR TIKTAI MAN! KAIP IŠMOKYTI VAIKĄ DALINTIS?

Nupirkote mažajam naują meškiuką ir jis niekam neduoda net pirštu prie jo prisiliesti? Parbėga iš smėlio dėžės verkdamas, kad kiti vaikai kėsinasi atimti visus jo žaislus? Svečiuose nejuokais susikivirčija su bendraamžiu dėl tetos dovanoto šokolado? Jei šios ar panašios situacijos jums pažįstamos, tikriausiai esate pagalvoję — kodėl mano mažylis taip elgiasi? Ar jis kada nors išmoks dalytis? O gal šeimoje auga būsimasis gobšuolis? Šis straipsnis — apie šiuos visus kylančius klausimus. O teisingus atsakymus į juos padės surasti Vilniaus universiteto dėstytoja, psichologė dr. Rasa Bieliauskaitė.

Kas įgimta, o kas įgyjama?

Psichologai įgimtu laiko žmogaus socialumo jausmą. Tai reiškia, kad kiekvienas mūsų gimstame turėdami galimybę ne tik būti su kitais žmonėmis, bet ir su jais kažkuo dalytis. Tačiau ar taip tikrai bus, priklauso nuo vaiką auginančių tėvų — matydami jų elgesį, vaikai iš jo mokosi. Kita vertus, tiek suaugusiems, tiek vaikams labai svarbu nubrėžti savo ribas — ir jos nesustoja ties kūnu, mintimis ir jausmais, bet įtraukia ir aplinkinę erdvę bei joje esančius širdžiai mielus daiktus.

Kodėl daiktai tokie svarbūs?

Ownership-and-Sharing-Rules

Turbūt esate pastebėję, kad daugelis vaikų su mylimu meškinu ar minkšta pagalvėle mielai nesiskirtų nei naktį, nei dieną. Psichologė R. Bieliauskaitė sako, kad tai paaiškinti nesunku: tokie mažyliui mieli daiktai yra tarsi mamos ar kito artimo žmogaus, o kartu ir saugumo simboliai. Todėl nenuostabu, kad į brangųjį meškiną pasikėsinęs darželio draugas nebūna sutiktas labai palankiai.
Jei vaikas itin nelinkęs dalytis, psichologė, ieškodama to priežasčių, pirmiausia tėvų pasiteirautų, ar jų atžala turi savo daiktų ir savo erdvę, kurioje galėtų jaustis saugiai. Įsivaizduokime situaciją – kelerių metų pypliui tėveliai “padovanoja” mažesnį broliuką ar sesutę. Dažniausiai jau kiek ūgtelėjusiam mažajam be didelių svarstymų leidžiama kada panorėjus imti vyresnėlio daiktus. Atrodo, nieko tragiško neįvyksta jei kokį ir sulaužo — paprastai sakome “juk jaunėlis dar toks mažas ir nieko nesupranta”. Tuo tarpu vyresnysis vaikas kenčia, nes šią situaciją priima kaip pasikėsinimą į savo teritoriją, savo erdvę — taigi ir į savo asmenybę.

Ar barti mažąjį gobšuoliuką?

Jei nepatinka nedraugiškas vaiko elgesys, R. Bieliauskaitė siūlo pasakyti atžalai savo nuomonę bei pridurti, kad sūnaus ar dukros vietoje jūs pasidalytumėte žaislu ar skanėstu. Bet pirmiausia pataria pagalvoti — ką gi aš, kaip mama ar tėtis, turėčiau padaryti, kad mano vaikas dalytųsi. Visada verta atminti ir tai, kad dalytis ir duoti galime tik tada, jei kažką turime.

Kaip išmokyti dalytis?

Two children are playing on the floor

Kartais daug dirbantys ir neskiriantys atžalai tiek dėmesio, kiek norėtų, gimdytojai bando tarsi “atsipirkti” žaislais, skanumynais ir kitais vaikų mėgstamais dalykais. O mažieji, kurie nesijaučia pakankamai mylimi, daiktams, anot psichologės, būna itin godūs. Noras turėti daiktą (dėl jo, beje, gali atsirasti net vagystės pavojus) tokiu atveju išduoda norą patirti trokštamą, bet negaunamą meilę ir emocinę šilumą. Todėl, pastebėjus godumo požymius, R. Bieliauskaitė pataria pagalvoti, ar vaikui parodoma pakankamai šilumos ir dėmesio.
Taip pat svarbu atminti, kad vaikai elgesio mokosi ne iš ko kito, kaip iš tėvų. Todėl, jei norime, kad vaikas su kitais žmonėmis dalytųsi viešose vietose, turime tai daryti ir namuose. Psichologė siūlo atsisakyti tradicijų saldainius, vaisius ar kitus skanėstus šeimoje atiduoti vien vaikui — tegul juos dalijasi visa šeima.

Kaip elgtis kompanijoje?

Kai suaugusiųjų kompanijoje būna ir vaikų, konfliktai dažnai kyla dėl to, kad mažieji reikalauja dėmesio. Anot pašnekovės, tai visiškai normalu ir vaikai turi teisę taip elgtis. Todėl geriausia būtų ne vyti juos į kitą kambarį, o vienam iš suaugusiųjų su mažyliais pabendrauti ir padėti jiems suorganizuoti, kad ir bendrą žaidimą, kuriame galėtų dalyvauti visi. Gal vertėtų paskirstyti vaidmenis — tu pakrausi automobilį, o tu vairuosi, o tu būsi policininkas ir reguliuosi eismą.
Ir visada verta atsiminti, kad vaikams svarbiau yra santykis ir bendravimas su žmogumi, o ne žaisliukas.

Kas gresia gobšuoliui?

Įprasta manyti, kad sunkiausiai viskuo dalijasi vienturčiai. R. Bieliauskaitė sako, kad vaikai, šeimoje užaugę be brolių ir seserų, daiktais išmoksta dalytis nesunkiai, bet jiems daug sunkiau pradėti dalytis jausmais ir mintimis — jei tėvai nerodo pavyzdžio, kaip tai daryti. Uždaram ir užaugusiam be tokio pavyzdžio vaikui vėliau bus sunku ieškoti pagalbos, nes manys, jog viską turi padaryti būtinai pats. Tačiau tai, anot psichologės, nėra teisinga — negalime visko padaryti patys. O kita nemokėjimo dalytis pasekmė ateina daug greičiau – su goduoliais tiesiog niekas nenori draugauti. Juk vienas liūdniausių dalykų, ir ne tik vaikystėje, — neturėti draugų. Todėl vietoj epilogo pasiūlysime prisiminti vieno animacinio filmuko herojaus katino Leopoldo frazę: “Vaikai, gyvenkime draugiškai!”

RAŠYTI KOMENTARĄ