MAMYTĖS DIENORAŠTIS: ADAPTACIJA DARŽELYJE
2016-08-17
Taigi pasirinkus ugdymo įstaigą, į kurią bent jau ateinančius metus, kiekvieną rytą atvesime ir paliksite savo mažąjį stebuklėlį, pirmiausiai reikia sutvarkyti tam tikrus dokumentus. T.y. dažniausiai darželiai kviečia pasirašyti sutartis, prašo pateikti vaiko gimimo liudijimo kopiją, privačiuose darželiuose greičiausiai jūsų paprašys susimokėti stojimo mokestį. Taip pat jūsų paprašys užpildyti tam tikras anketas apie vaiko ligas, alergijas, apie asmenis, su kuriais galima būtų susisiekti nelaimės atveju ir t.t. Prieš pradedant lankyti darželį, reikės turėti gydytojo pažymą, kad vaikas yra visiškai sveikas. Bet visi šie formalumai yra niekai palyginus su tuo tikruoju išbandymu – adaptacija. Prisipažinsiu, nesu daug skaičiusi, domėjusi apie šį procesą. Viena vertus, juk nuomonių yra begalė, o kiekvienas vaikas yra unikalus. Kita vertus, aš tvirtai tikėjau, kad mums pasiseks.
Taigi kaip visada atsikėlėme įprastu laiku – 6 val. 30 min. Pradėjus atlikti įprastus ryto darbus, t.y. praustis, rengtis, pusryčiauti, supratau, kad norint viską suspėti, ateityje reikės keltis anksčiau 🙂 Pirmąją dieną darželyje buvome tik vieną valandą, per kurią Motiejus noriai žaidė su vaikais grupėje, o aš tyliai sėdėjau ir laukiau jo rūbinėje. Motiejus karts nuo karto atbėgdavo man parodyti kokį nors žaisliuką, ar šiaip pasitikrinti, ar aš vis dar esu. Auklėtoja manęs klausė, ar Motiejus turi vyresnių brolių ar seserų. Ji stebėjosi, kad Motiejus taip gražiai įsilieja į bendruomenę, žaidžia su žaisliukais ir nerodo jokių susierzinimo ar dirglumo ženklų. Išgirdusi šiuos širdį raminančius žodžius, aš tyliai mintyse užsidėjau sau didelį pliusą už visą aktyvią veiklą su Motiejumi. Džiaugiuosi, netikėjusi gandais, jog vaikui iki 3 metų nereikia jokių būrelių. Manau, kad būtent ten Motiejus atrado, kad yra ir daugiau panašių į jį vaikučių. Kad nieko tokio šiek tiek su jais pažaisti, susipažinti ir būti kitokioje aplinkoje. Taip pat džiaugiausi, kad galėjau pasitikėti man artimais žmonėmis ir kartais, turėdama reikalų, palikdavau Motiejų kelioms valandoms su jo močiutėmis, dėde ar tetomis.
Antrąją dieną Motiejus darželyje pabuvo šiek tiek ilgiau, t.y. 1,5 valandos. Aš vėlgi laukiau jo persirengimo kambaryje. Šį kartą Motiejus kartu su kitais vaikais buvo išėjęs ir į lauką. Kaip ir pirmąją dieną, noriai žaidė su naujais žaisliukais, daugiausiai dėmesio skyrė savo bendraamžiui, taip pat 1 m. 2 mėn. berniukui. Lauke buvo keli momentai, kurie privertė nuryti susidariusi gumulą gerklėje… Pirmą kartą taip pasijutau, kai kai auklėtoja parodė Motiejui, kaip reikia stumti karutį. Šiek tiek vėliau, Motiejui kažkas nepavyko ir jis priėjęs prie auklėtojos paėmė ją už rankos… Toks paprastas dalykas, bet kartu ir toks reikšmingas… Viena vertus, džiaugiuosi, kad atsirado pasitikėjimas kitu suaugusiu asmeniu. Juk manęs visą pusdienį manęs nebus šalia, todėl jam reikia rasti suaugusįjį, kuriuo galėtų pasitikėti. Bet kita vertus… Ta ranka, kurios ieškojo, nebuvo mano… Na, o norint suprasti antrąjį momentą, visų pirma turėčiau papasakoti, kaip labai Motiejui patinka paukščiai. Per atostogas Bulgarijoje, Motiejui didelį ir neišdildomą įspūdį paliko nuo stalų maistą vogiančios žuvėdros. Nuo to laiko, Motiejus, visuomet su dideliu susižavėjimu pirštuku rodo į paukščius ir taria žodį „paukštis”. Taigi virš darželio praskridus gandrui, Motiejus kaip visada iškėlė pirštuką į viršų ir kelis kartus kartojo žodį „paukštis”. Bet niekas nekreipė į tai dėmesio… Priėjau aš, apkabinau Motiejų, pagyriau už pastabumą ir pritariau, kad ten tikrai nuskrido paukštis. Kas kitas, jei ne mama, pastebės šiuos Motiejaus laimėjimus? Kas pagirs už juos? Pritariamai ir iš susižavėjimo linkčios kartu?..
Trečiąją dieną pirmą kartą Motiejų palikau vieną. Pripažinsiu, kad nėra lengva vadovautis auklėtojų rekomendacijomis ir lyg plėšikui išslinkti iš darželio rūbinės nepastebėtai, kol Motiejus žaidžia su kitais vaikais… Bet aš visiškai pasitikiu auklėtojų darbu ir vadovaujuosi jų dalinamais patarimais. Juk man adaptacija yra pirmoji, o joms tai kasdienybė. Auklėtojos patikino, kad jeigu Motiejus jausis blogai, jos nedelsdamos paskambins man, kad jį pasiimčiau namo. Taip siekiama, kad adaptacijos periodu darželis keltų kuo mažiau blogų emocijų. Taigi su nerimu vis žvilgčiojau į telefoną ir laukiau jų skambučio, bet auklėtojos taip ir nepaskambino. Tik apie 12 valandą gavau žinutę, kad vaikai sėdasi prie staliukų ir pietaus. Manęs prašė atvažiuoti po pietų. Man įžengus į grupę, iki šiol ramiai prie stalo sėdėjęs Motiejus, pravirko ir apkabinęs daugiau manęs nebepaleido. Na, bet esu skaičiusi, kad tokiu būdu vaikai išreiškia visas susikaupusias emocijas, kurių yra tiek daug, kad vaikas nebežino, kaip tinkamai viską parodyti. Todėl pravirksta.
Likusias dvi dievas vėlgi Motiejų palikdavau darželyje vieną ir pasiimdavau tik nuo pietų. Auklėtojos pasakojo, kad Motiejus puikiai valgo, bendrauja su kitais vaikais, kelis kartus pravirkęs pats greitai nusiramina ir tikrai nėra „prilipęs” prie auklėtojų kojų. Šie žodžiai mane, žinoma, džiugino 🙂 Na, o namuose taip pat pastebėjau šiek tiek pasikeitusį Motiejaus elgesį. Visų pirma, jis nebeprieštarauja kepurytės, seilinuko uždėjimui. Išmėtęs žaisliukus juokingai grūmoja piršteliu ir sakiu „niu niu niu” 🙂 Taip pat pradėjo piešti, ko anksčiau niekuomet nemėgo (matyt kreidelėmis ant lentos piešiantys vyresnėliai paliko didžiulį įspūdį). Atrodo, kad Motiejus yra ir šnekesnis, daugiau turi, ką papasakoti (galbūt pamatė vaikučius pasakojančius savo praėjusio vakaro nuotykius namuose per darželyje ryte organizuojamą „Ryto rato” užsiėmimą). Todėl noriu pasakyti, kad ir kokias abejones, neužtikrintumą ar nerimą man asmeniškai sukelia adaptacija, nesigailiu savo pasirinkimu. Priešingai, džiaugiuosi, kad Motiejus laimingas, kad jį supa trys nuostabios, savo darbą mylinčios ir išmanančios auklėtojos, kad jis nuolat supamas vaikų, iš kurių ne tiek mielai mokosi, bet ir įsilieja į žaidimus kartu!
Sėkmingai pirmąją savaitę ištvėrusi mama, Dovilė