MAMYTĖS DIENORAŠTIS: KAI REIKIA GRĮŽTI ATGAL Į DARBĄ

2016-07-27

Mano sprendimą grįžti į darbą lėmė tikrai daug priežasčių. Visų pirma norėčiau pasakyti, kad man tikrai nenusibodo būti namuose. Turiu daugybę su namų ruoša bei mažylio priežiūra nesusijusių užsiėmimų, todėl komunikacijos ir ryšio su “išoriniu” pasauliu tikrai apstu 🙂 Taip pat, tikrai nepavargau ir nuolatos prižiūrėti Motiejų bei leisti dieneles su juo. Mano vaikas yra nuostabus, geras, neirzlus, labai protingas, smalsus, viskuo besidomintis, todėl jį auginti tėra vienas malonumas! Taigi sprendimas išeiti į darbą tikrai nebuvo lengvas… Viena vertus, jau būdama nėščia tikėjausi, kad į darbą galėsiu grįžti po vienerių metų. Turbūt nei viena moteris, kuriai tikrai patinka jos darbas nenori užsibūti namuose, nori nenori atsilikti nuo darbovietėje vykstančių pokyčių, naujovių, galų gale nuo nuolatinės technologijos pažangos! Taigi nenoriu ir aš ilgam iškristi iš darbo rinkos. Be to, tvirtai tikiu, kad vaikui reikalinga socializacija – taip vienerių metų mažyliai dar negali užmegzti rimto pokalbio su bendraamžiais ir svarstyti politinius ar klimato pokyčio klausimus. Bet komunikacija skatina vystymąsi, tobulėjimą, pažinimą. Vaikas pamato daug tų pačių “gabaritų” vaikučių, kurie domisi panašiais dalykais, kurių poreikiai yra tokie patys. Manau, kad mamos privalo parodyti ir tokį pasaulį!

Sprendimas išeiti į darbą, kaip jau minėjau, nebuvo labai lengvas. Psichologiškai. Nori nenori mintyse ėmė suktis gyvenimo nelygybė, nelogiškumas. Pagimdai vaikelį. Metus laiko kiekvieną dieną po daugybę valandų praleidi su juo. Juo rūpiniesi,  myluoji, o tuomet tavo vietą (nesvarbu vaikui vieneri ar treji) užima kitas asmuo – auklė arba auklėtoja. Vis galvoju, kur egzistuoja teisybė, jei maždaug 10 valandų praleidi darbe ar kelyje į darbą, 7-9 valandas miegi, tai reiškia, kad kokybiško laiko buvimui su vaiku lieka savaitgaliai bei kelios valandos vakare po darbo! O visą likusį brangų laiką su tavo vaiku (vaiku, kurį pati pagimdei!) rūpinasi kažkas kitas! Ar lengva suvokti ir susitaikyti, kad visus bučinukus, meilius apkabinimus mažylis skirs kitam žmogui? Kad greičiausiai naujus veiksmus, žodžius, išdaigas – visa tai pirmiau už tave pastebės kažkoks kitas žmogus??? Vyras, išgirdęs tokius mano svarstymus tik juokiasi iš manęs sakydamas, kad jeigu būtų mano valia, greičiausiai Motiejų paleisčiau tik sulaukus pilnametystės 🙂 Na, tai turbūt ir yra menas, mokslas, gebėjimas suprasti vaiko poreikius, socializaciją, vystymąsi, gyvenimo tėkmę, pažangą. Suprasti, susitaikyti ir paleisti. Manau, kad mūsų šeimai bus didelis iššūkis išmokti visus darbinius rūpesčius palikti uždarius ofiso duris. Turėsime namo parsinešti tik pačias geriausias emocijas. Atrasti begalę naujų jėgų statyti bokštus, skaityti knygutes, bėgioti, žaisti, dūkti su vaiku. Būti tik čia ir dabar. Kokybiškai būti.

Žinoma, mano situacija yra dėkinga tuo, kad į darbą grįšiu po truputį. Pirmiausiai pradėsiu nuo pusės dienos. Pusė dienos, mano nuomone, puikus balansas. Juk kol mamytė vers kalnus, Motiejus mokysis leisti laiką su bendraamžiais. Na, o visą likusią dienos dalį mes vėl leisime kartu. Grįžimas į darbą, į senas, bet jau gerokai pasikeitusias vėžias vyks lėtai, niekur neskubant, mažyčiais žingsniukais.

(Ne)pasiruošusi pokyčiams,

Dovilė

RAŠYTI KOMENTARĄ