breastfeeding2

NUJUNKYMAS

Staigus ar netaisyklingai atliktas mamos pieno nutraukimas gali tapti tikrai skausmingu ir neigiamas emocijas sukeliančiu įvykiu tiek vaikučio, tiek ir mamos gyvenime. Dažnai mamos ypač nerimauja dėl nujunkymo proceso. Kada gi reikėtų liautis žindyti? Ne visais atvejais mamos sutinka ar gali laukti, kol vaikelis nuspręs pats atsisakyti pienelio. Kaip nutraukti žindymą be verksmo, klyksmų ir psichologinių traumų? Konsultuoja sertifikuota žindymo konsultantė (IBCLC*) Oksana Laurinavičienė www.laktacija.lt.

Kas tai yra nujunkymas ir kada jis turėtų įvykti

oksana L foto

Oksana Laurinavičienė

Nu(si)junkymas yra žindymo pabaiga. Kada ji turėtų įvykti? Kai kurie sveikatos priežiūros specialistai iki šiol „ilgalaikiu“ žindymu laiko tik pirmuosius 6 mėnesius, tačiau svarbu žinoti, kad visas pasaulis yra susitaręs, jog pirmuosius 6 mėn. turėtų būti išimtinis žindymas (neduodant jokių papildomų skysčių ir maisto, išskyrus motinos pieną). O nujunkymas – Amerikos pediatrų draugiją rekomenduoja žindyti iki metų, PSO ir UNICEF palaiko žindymą iki 2 metų ir ilgiau, jei mamai ir vaikui to reikia, tuo tarpu ne Vakarų kultūros šalyse tai įprastai įvyksta apie 3-4 vaiko gyvenimo metus. Šalyse, su iškreiptu požiūriu į žindymą, bendrai, o ilgalaikį žindymą – ypač, mamos, žindydamos vyresnio nei vienerių metų amžiaus vaikučius, tiesiog neafišuoja ar net slepia šį faktą nuo daugumos aplinkinių, taip išvengdamos joms nereikalingo dėmesio, dažnai netaktiškų pastabų ar juokelių bei „patarimų“. Daugelis pasaulio mokslininkų yra atlikę nemažai įvairių tyrinėjimų ir skaičiavimų, siekdami sužinoti, koks gi turėtų būti optimalus žmonių kūdikių nujunkymo amžius – atlikti tyrinėjimai rodo, jog jei vaikams iš tikrųjų būtų leista patiems savo tempu ir pagal savo brandą pabaigti maitinimą, dauguma tai padarytų kažkur tarp 2 ir 4 metų.

Garsus JAV pediatras ir daugybės knygų apie vaikus autorius dr. William Sears vienoje iš savo knygų sako, kad tam tikros vaikų elgsenos, t.y. abejingumas, agresija, perteklinis inkštimas, dažni nuotaikos svyravimai ir t.t. – visa tai gali būti tiesiog priešlaikinio nujunkymo „ligos“. Jis kalba apie nujunkymą kaip apie „subrendimą“, rodantį pasirengimo jam stadiją. Nujunkymas turėtų būti ne atskyrimas nuo mamos, o vaiko raidos stadija, kuomet vaikas jaučiasi „toks pilnas ir toks teisus, jog jis yra pasirengęs imtis kitų santykių“ ir pereiti prie kitų dalykų. Dr. Sears mano, jog nujunkius vaiką anksčiau, nei atėjo jo laikas, galima palikti jį jaučiantis „nepilnu“ ir sužlugdyti jo pasitikėjimo jausmą. Jo nuomone, daugelį iš išvardintų elgesio „ligų“ bent dalinai galima atsekti iki priešlaikinio nujunkymo ir vaiko „stūmimo“ link nepriklausomybės, kuomet jis dar nebuvo tam pilnai pasiruošęs.

Skirstomi keli nu(si)junkymo tipai:

1) Vaiko inicijuotas nujunkymas (nusijunkymas) – įvyksta tuomet, kai vaikas nebeturi mitybinio ir emocinio poreikio žįsti. Ir apie tai galima kalbėti tik tada, kai gerokai vyresnis nei vienerių metų mažas vaikas didžiąją dalį maistinių medžiagų gauna iš kietojo maisto (košės, mėsa, vaisiai, daržovės ir pan.), gerai geria iš puodelio ir palaipsniui pats mažina žindimų iš krūties skaičių. Žinoma, visad atsiras vaikų, kurie tai padarys anksčiau ar vėliau nurodyto laiko.

2) Mamos inicijuotas nujunkymas – jei jaučiate, ar esate verčiama aplinkybių, kuomet reikia paskatinti nujunkymą anksčiau, nei tam išties yra pasiruošęs jūsų mažylis, tikrai įmanoma tai padaryti švelniai ir su meile „padėti“ savo vaikui šiame procese. Kai kurie vaikai, net jei jie nėra tikrai pasiruošę, gali būti švelniai atjunkyti be pernelyg didelių protestų. Mamai inicijuojant nujunkymą, svarbu tai daryti kuo įmanoma švelniau, palaipsniui, lanksčiai, kantriai ir gerbiant savo vaiko poreikius. Prisiminkite, jog iš vaikučio elgesio galima suprasti, ar nujunkymas vyksta per greitai, ir būkite pasirengusi šiek tiek sulėtinti visą procesą, jei tik to reikia jūsų mažyliui.

happy mother with baby

Jei tikrai norite pati inicijuoti nujunkymą, patartina sulaukti bent tol, kol mažyliui sueis 18 mėnesių – tyrimai parodė, jog iki tol vaikučiai ypač jautriai reaguoja į nujunkymo pradžią ir tikrai nėra tam pasiruošę. O sulaukus 18 mėn. amžiaus, dauguma mažylių jau sąmoningai supranta žodį „ne“ ir gali kiek luktelėt, paprašyti palaukti ir nežįsti kurį laiką, nei būdami jaunesnio amžiaus.

Paprastai, toks nujunkymas prasideda nuo maitinimų skaičiaus mažinimo – pirmiausiai, palengva pabandoma atsisakyti tų, kurių mažylis „pasigenda“ mažiausiai (žaisdamas, kietai įmigęs, galbūt tuo dienos metu jau būnant darželyje ar su aukle), po to šeima sąmoningai keičia pasiruošimo miegui ir migdymo ritualus. T.y. pirma pasiūloma krūtis, o po to jau visi kiti dalykai – prausimasis, dantukų valymas, apsirengimas pižama, pasaka ir pan., taip švelniai „atrišant“ krūtį nuo už(si)migdymo, miego. Dažnai paskutiniai dingsta būtent naktiniai maitinimai, jei mažylis yra iš tų, kurie dažnai bunda naktimis ir krūtis jam reikalinga prabėgusios dienos ir jos pasiekimų emocijoms „suvirškinti“.

Svarbu žinoti, jog mamos grįžimas į darbą, vaiko išėjimas į darželį, netikėta ilgesnė mamos kelionė be vaiko, vaiko liga, mamos liga (jei jai paskirti su žindymu suderinami, ar trumpą laiką – nesuderinami vaistai) nėra tos priežastys, kuomet reikėtų staigiai nujunkyti vaiką. Daugeliu atvejų žindymas gali būti tiesiog sėkmingai tęsiamas mamai ir vaikui būnant kartu rytais ir vakarais, naktimis, savaitgaliais, o mamai išvykus, ar vartojant kurį laiką nesuderinamus su žindymu vaistus – jai tereikės palaikyti laktaciją ištraukiant pieną iš abiejų krūtų nors kas 3-4 val. ir jį išsaugos pieną savo mažyliui.

3) Staigus nujunkymas yra labai didelis stresas ir mamai, ir mažyliui, ko pasekoje gali įvykti krūties latakų užsikimšimas (pieno kamštis), krūties infekcija (mastitas) ar net krūties pūlinys (abscesas). Dėl to mamai gali staigiai nukristi tam tikrų hormonų lygiai kraujyje, kas gali sukelti nuotaikų svyravimus, depresiją ir pan. Tikroji būtinybė staigiai nutraukti žindymą yra tikrai itin retas atvejis – kūdikio mirtis, mamai nustatyta visiškai nesuderinama su žindymu liga ir/ar jai būtinas ilgalaikis visiškai su žindymu nesuderinamų vaistų vartojimas. Jei tik įmanoma, visada pasitarkite ir su kitais gydytojais – tiesiog tam, kad išgirstumėte „antrąją nuomonę“, jei jums siūloma staigiai nutraukti maitinimą. Taip pat būtų naudinga pasikalbėti su kvalifikuota žindymo konsultante, kuri galės pasiūlyti alternatyvų ir, jei reikia, padės jums nujunkyti mažylį su kiek įmanoma mažiausiomis pasekmėmis jums abiems.

Svarbu nesiimti „liaudiškų“ priemonių – krūtų „perrišimo“, drastiško suvartojamų skysčių apribojimo, bet kokių vaistų laktacijai slopinti vartojimo be gydytojo skyrimo.

4) Palaipsnis nujunkymas leidžia palaipsniui pakeisti žindymą kita mitybos rūšimi, meile ir dėmesiu, kas kompensuotų žindymo netektį. Taikant palaipsnį nujunkymą jūsų pieno kiekis mažės, bet jame pamažu didės imunitetą palaikančių medžiagų kiekiai, ir tai suteiks jūsų mažyliui paskutinę papildomą apsaugą nuo infekcijų. Nujunkymas turėtų vykti taip lėtai, kaip tik leidžia jūsų asmeninė padėtis, kad tai būtų lengviau ir jums, ir ir jūsų vaikui.

Kadangi nujunkymo proceso trukmė labai priklauso nuo įvairių faktorių, labai sudėtinga prognozuoti, kiek jis truks būtent pas jus. Tiesiog išlikite tokia kantri ir lanksti, kokia tik galite būti. Nujunkymas tikrai įvyks, tačiau kartais šio proceso metu galite jaustis daranti žingsnį į priekį ir po to du žingsnius atgal. Jei taikote aktyvų nujunkymą, pasirūpinkite, kad mažylis dienos metu gautų labai daug meilumo ir papildomos („ekstra“) meilės. Jūsų vaikui augant, žindymas tampa kai kuo daug didesniu, nei tiesiog būdas numalšinti alkį ir troškulį. Jis suteikia mažyliui daug komforto, saugumo ir artumo, tad jautriai reaguokite į visus jo poreikius nujunkymo proceso metu.

5) Dalinis nujunkymas, kuomet Jūs galite išlaikyti vieną (ar kelis) maitinimus per dieną ir tiesiog atsisakyti visų kitų. Nujunkymas tikrai nėra viskas-arba-nieko procesas.

nujunkymas 3Kaip padėti mažyliui taikant mamos inicijuotą nujunkymo būdą

Kartais mamos inicijuotas nujunkymas gali tapti sunkia pereinamąja faze jūsų mažyliui, priklausomai nuo to, kiek jo amžius yra arti (ar toli) nuo jo asmeninio nusijunkymo amžiaus.

Jei aktyviai nujunkote, suteikite mažyliui daug meilumo, išties daug laiko būnant tik judviem kartu, daug bučinių ir apkabinimų. Daugelis mamų, kurios nujunko mažylius, dažnai bijo tai daryti, galvodamos, jog toks elgesys kaip tik paskatins vaiką siekti krūties. Tiesa ta, jog jūsų vaikui toks elgesys yra tiesiog būtinas kaip sumažėjusio fizinio kontakto kompensacija sumažėjus žindymui. Leiskite laiką leidžiant jam žaisti ant jūsų („jodinėti“, ropinėti ir pan.), gulinėti kartu, kasyti jo nugarytę, glostant jį ir pan. Išskirti laiką, kad galėtume jį tiesiog palaikyti ir sutelkti savo dėmesį tik į jį – lygiai taip pat, kaip darėte tai jį žindant. Sėdėkite ar gulėkite kartu, žiūrėkite į jį, kalbėkitės su juo. Darykite ką nors kartu su juo. Nežiūrėkite tuo metu TV, neatsiliepkite/nekalbėkite telefonu, nebandykite daryti ko nors kito. Kartais dienos metu užteks ir trumpo pasimeilinimo praeinant pro vaiką, tačiau pasistenkite rasti laiko nors vienai ilgesnei buvimo kartu „sesijai“ kartą per dieną. Tiesiog leiskite jam suprasti bet kokiais jums prieinamais būdais, jog jūs iki šiol siekiate artumo su juo. Mažo vaiko žindymas patenkina daugybę jo poreikių, tad pasistenkite juos patenkinti visais jums įmanomais būdais.

Jei mažylis išreiškia stiprų poreikį pažįsti, nereikia jam atsakyti. Tačiau jei jau pradėjote nujunkymo procesą ir jūsų mažylis nerodo noro žįsti – turite galimybę jam to ir nesiūlyti.

Kaip suprasti, ar nujunkymas jūsų mažyliui vyksta per greitai?

Stebėkite savo kūdikį dėl streso požymių; jis tikrai jums leis suprasti, jei nujunkymas jam vyksta per greitai. Štai keli požymiai, rodantis, jog nujunkoma per greitai:

  • naujai atsiradusi ar padidėjusi išsiskyrimo su mama baimė;
  • padidėjęs verkimas, inkštimas, įsikabinimas į kojas, ar isterijos scenos;
  • staigus naktinių prabudimų skaičiaus padidėjimas;
  • kandžiojimas, jei iki tol jo niekad nebuvo;
  • naujai atsiradęs ar padidėjęs prisirišimas prie minkštojo žaislo, kitokio žaislo ar antklodėlės;
  • naujai atsiradęs nykščio ar čiulptuko čiulpimas;
  • pilvo skausmai, vidurių užkietėjimas, vėmimas, atsisakymas valgyti;
  • naujai atsiradęs ar padidėjęs užsiskleidimas, abejingumas.

Pasirengimas nujunkymui yra tam tikras raidos etapas ir kai kurie vaikai jį pasiekia anksčiau nei kiti. Jei nujunkymas, rodos, eina per greitai jūsų vaikui (ar jums – juk žindymas yra „abipusio eismo gatve“), tuomet niekas negali jums uždrausti kiek sulėtinti tempą ar net grįžti šiek tiek atgal. Jums nereikia vėl susigrąžinti visus prieš tai buvusius maitinimo kartus. Bet jei tik norite, galite susigrąžinti tuos, kurių jūsų mažyliui, rodos, reikia labiausiai. Arba nesiūlykite pati krūties, tačiau neatstumkite vaikučio iki tos ribos, kai jis pasijaus tiesiog beviltiškai. Tiesiog pasistenkite būti lanksti ir labai gerai įsiklausykite į savo mažylį – kokie yra jo poreikiai.

Ką daryti, jei kūdikis suserga nujunkymo metu?

Sergantiems vaikams yra labai normalu norėti žįsti daugiau, nei tuomet, kai jie yra sveiki. Žindymas aprūpina juos skysčiais ir maisto medžiagomis, kurių jie labai dažnai atsisako, jei tai nėra mamos pienas. Nežindomi sergantys vaikai kartais patiria dehidratacijos pavojų, nes ligos metu jie tiesiog atsisako gerti. Kai tuo tarpu tai yra reta situacija su žindomais vaikais (vienas iš daugelio mažų vaikų ilgalaikio žindymo privalumų!). Be to, žindymas suteikia vaikui daug komforto tuomet, kai jis jaučiasi išties blogai.

Kvalifikuoti žindymo konsultantai niekad nepatars mamai inicijuoti ar tęsti nujunkymo procesą, jei jos mažylis serga. Nujunkymas įprastu metu, esant vaikui sveikam, yra išties drastiškas pokytis mažyliui, ypač jei jis nėra tam pasirengęs. Nujunkymas jam sergant ir nesijaučiant įprastai yra dar labiau drastiška.

Jei nujunkymo metu jūsų vaikas suserga, rimtai apsvarstykite galimybę leisti jam toliau žįsti, kiek tik jam reikia, kol jis pilnai pasveiks. Tęsiamas, neribojamas žindymas tikriausiai pagreitins gijimo procesą ir tai išties yra pats geriausias būdas paguosti sergantį mažylį. Kai jis atsigaus, galite vėl imtis nujunkymo plano.

Jei jūsų vaikui nujunkymas apskritai vyksta sudėtingai, tuomet tiesiog laikas gali būti geriausias „vaistas“. Galbūt dabar yra tiesiog netinkamas laikas. Nustebsite atradus, jog palaukus kiek ilgiau, jūsų mažylis bus labiau pasirengęs šiam etapui ir visas procesas bus lengvesnis.

* IBCLC laikosi profesinio elgesio kodekso ir jai už šį straipsnį nėra sumokėta nei paties interneto puslapio, nei bet kokių jame besireklamuojančių kompanijų.

RAŠYTI KOMENTARĄ