ĮDOMŪS FAKTAI APIE ČIULPTUKĄ
Norime jums papasakoti keletą įdomių faktų apie mūsų mažylių dažnai „geriausio draugo” atliekantį vaidmenį – čiulptuką.
1. Čiulptukas aprašytas ne tik XV a. literatūroje, bet ir pavaizduotas dailėje. 1506 m. dailininko Albrechto Diurerio paveiksle ,,Madona su dagiliu” moteris laiko kūdikį, kurio rankoje – pirmykštis čiulptukas.
2. Anglijoje buvo tirti šliaužioti pradėję kūdikiai. Pasirodo, kad jei jiems būdavo duodamas čiulptukas, jie mažiau šliaužiodavo ir vangiau tyrinėdavo aplinką. Kadangi mažyliai susipažįsta su pasauliu ne tik viską liesdami, bet ir ragaudami, čiulptukas – „burnos kamštukas” – sulėtina šį procesą. Taigi čiulptuko, kaip vaiko vystymąsi lėtinančio veiksnio, šalininkai gavo rimtą savo teorijos patvirtinimo faktą. Tačiau jų oponentai tvirtina, kad kūdikiai labai protingi – jie sugeba išsiimti iš burnos čiulptuką, kai jiems reikia ko nors ,,paragauti”.
3. Logopedų nuomonės taip pat skiriasi. Vieni tvirtina, kad vaikų kalbos vystymąsi čiulptukas lėtina, kiti tvirtina, kad kaip tik skatina. Pirmieji teigia, kad vaiko burnytėje esantis čiulptukas slopina poreikį tarti garsus. Antrieji sako, kad jei mama anksti baigia maitinti kūdikį krūtimi ir neduoda jam čiulptuko, vaiko burnos raumenys vystosi nepakankamai. Čiulpiant smarkiai dirba liežuvio galiukas – svarbus kalbos proceso dalyvis.
4. Kadangi čiulptukas ne tik patenkina įgimtą čiulpimo refleksą, bet ir ramina mažylį, mokslininkai išsamiau tyrinėja čiulptuko ir emocijų sąsajas. Pavyzdžiui, prie kompiuterio prijungus čiulptuką buvo nustatyta: kuo kūdikiai labiau patenkinti, tuo jie įnirtingiau čiulpė čiulptuką. Tyrimo metu kūdikiai mieliau rinkosi žmogaus (ypač mamos) balsą nei kitokius garsus ar tylą. Čiulptukas ,,išdavė”, kad jau naujagimiai skiria savo gimtąją kalbą nuo svetimos.
5. Yra specialių čiulptukų vaistams sugirdyti, čiulptukų-termometrų, čiulptukų-inhaliatorių.
6. Stokholmo Skanseno parke, kuriame įkurtas liaudies architektūros ir etnografijos muziejus, yra nuostabus medis. Prie jo nuolat ateina šeimos su mažyliais ir spalvingais kaspinais prie medžio šakų pririša jau ,,atgyvenusius savo amžių” čiulptukus. Vaikas supranta šio momento svarbą ir iškilmingumą – jis jau didelis, jam nereikia čiulptuko. O ir tas čiulptukas ne pasimetė, o pats vaikas su juo atsisveikino ir paliko medžiui.