Žindymas arba „o JŪS ar SLEPIATĖS kai valgot”.

Užaugau aš gana konservatyvioje šeimoje. Gal tiksliau, šeimoje, kurioje nuogumas visada buvo tabu.

Tėvų namuose niekad nematydavau vien su apatiniais, visuomet su chalatu. O ir aš augau viename kambaryje su broliu, todėl buvau auklėjama, kad nuogą kūną reikia prisidengti.

Gimdymas ir laikas praleistas ligoninėje, mano tabu ribas šiek tiek praplėte. Tačiau mano požiūris į save ir savo kūną nepasikeitė.
Kodėl apie tai kalbu?

Žinau nemažai mamų, kurios nedrįsta išeiti į kavinę ar kitą viešą vietą, nes jos žindo mažylius. Kol vaikutis miega – viskas gerai, o ką daryti, kai jis išalksta? „Negaliu va taip prie visų juk išsitraukti krūtį ir maitinti” yra pasakius viena mano draugė. „Tačiau jūs juk nesislepiat pati, kai valgot”- vyrauja kita nuomonė.

Aš pritarčiau abiem – apnuoginimas savo krūtinės prie kitų žmonių, man visų pirma yra mano kūno apnuoginimas. Ir jei aš dėl to jaučiuosi nepatogiai, stresuoja ir mano mažylis.

Tačiau žindymas neturėtų būti priežastis tėvams atsisakyti socialinio gyvenimo. Atvirkščiai, žindymas juk suteikia daugiau galimybių keliauti. „Visada reikiamas kiekis, sterilu ir tinkama temperatūra.” – kažkada juokavom su kitomis mamomis. O nepraradimas ryšio su savo bičiuliais, yra labai gera depresijų ir kitokių blogių profilaktika.

Tereikia surasti pačiai mamai komfortabilią vietą. Taip, kad netrukdytų svetimos akys, nei mamai, nei mažyliui.

Ir nepavadinčiau to slėpimusi. Pavadinčiau tai intymia akimirka jiems dviems.

Kaip ir visur, tikriausiai svarbu nepulti į kraštutinumą – nei užsidarymas geram pusmečiui namuose, kai nuo namų sienų pasidaro trošku. Nei savo kūno apnuoginimas viešai, kai tenka įrodinėti, kad tai – natūralus procesas, nėra gerai, jei dėl to nepatogiai jaučiamasi. Visuomet galima rasti aukso vidurį. To jums ir linkiu – visuomet elgtis taip, kad būtų gera jums. Juk kiekviena emocija iš jūsų, keliauja tiesiai pas mažylį.

Deimantė Šmitė