Kai 1+1=3 arba vaiką augina mama IR tėtis.

Prie frazių, kad man pasisekė su vaiku, ne ką rečiau girdžiu, kad man pasisekė ir su vyru. Tačiau kuo čia dėta sėkmė? Juk gyvenimo partnerį rinkausi pati, manęs aklai neištekino. O renkantis vyrą, labai svarbus aspektas buvo jo požiūris į šeimą. Dar iki santuokos dažnai su juo kalbėdavom apie vaikų auginimą, apie jo vaidmenį tame. Tad ir pastojus tvirtai žinojau, kad vaikui augant, jis nebus tik stebėtojas.

Po gimdymo ligoninėj teko praleisti 5 paras. Visą tą laiką buvom kartu. Naktį kartu keisdavom sauskelnes, kol aš maitindavau, jis pasnausdavo, o tada mažylį pasiimdavo šalia savęs ir leisdavo pasnausti man. Namuose pirmąjį mėnesį naktį keldavomės abu, pakeisdavom pampersus, aš sėsdavau žindyti, o jis – man vandens atnešti atsigert. Dabar jau naktimis jis nebesikelia, tačiau vaiko auginime dalyvauja maksimaliai. O jo ir sūnaus ryšys – nuostabus! Todėl abu esame vienodai pavargę/pailsėję, o mažylis auga, apsuptas dvigubos meilės.

Dažnai girdžiu, kaip moterys stengiasi vienos rūpintis vaikais. Nes a) man greičiau pačiai jam pakeisti pampersą/perrengti/užmigdyti, jis tai daro per lėtai, nemoka ir pan. Taip vyras ir atsitraukia įtikintas, kad jis – nemokės būti tėvui. b) noriu leisti jam pailsėti po darbo. Puiku, bet ar prisiglaudimas prie vaiko, žaidimas su juo ar mokymas dėti pirmus žingsnius nėra pats geriausias poilsis? O gal tiesiog toks požiūris – vaiko auginimas yra vargas, vyro juo nereikia apkrauti? Tuomet ir vyras į vaiką pradeda žiūrėti kaip į vargą, kurio reikia išvengti. c) vaikas pas jį nebūna, verkia. O tai jau yra pasėkmė. Kai vyras pradžioje eliminuojamas iš mamos-vaiko tandemo, vėliau jis tampa „svetimu” ir vaikui nesuteikia ramybės. Tad linkiu kiekvienam mylėti save, savo antrąją pusę ir vaiką tiek, kad augtumėte kartu kaip šeima, kaip komanda. Kurioje visi rūpinasi vieni kitais, o ne vargsta

Su meile,

Deimantė Šmitė