Pabaisos mikrobai arba VAIKYSTĖ gyvena BALOJE

Mūsų mažajam kalasi dantys. Todėl jis kategoriškai atsisako miegoti. O aš miegoti noriu. Labai. Apie pietų miegelį tiesiog svajoju. O juk vaikystėje pietų miegas būdavo nelaukiamiausias dienos periodas. Susimąsčiau kaip skirtingai tuos pačius dalykus suvokia bei vertina vaikai ir suagusieji. Būdama visai mažutė mėgdavau gerti vandenį iš balos. Valgyti žemes iš vazono. Ragauti neprasiskleidusius jazminų žiedus, nes jie man kvepėdavo agurkais. O mamai išėjus į parduotuvę, puldavau į kiemą ieškoti keturlapio dobilo arba alyvos žiedo iš penkių lapelių. Todėl, kad tikėdavau, jog sugalvojus norą ir kažkurį iš šių augalėlių suvalgius, noras išsipildys. O norėdavau visada to paties. Kad mama nupirktų „ko nors skanaus”.

Mano vaikystė buvo nuostabi, nes man tėvai leido atrasti pasaulį pačiai. Jį tyrinėti, uostyti, ragauti. Tvirtai žinau, kad tai daryti leisiu ir mūsų sūneliui.

Tačiau žinau ne vieną mamą, kuri nuo pirmųjų dienų mažylį bando apsaugoti. Nuo pasaulio. Pasaulio, pilno mikrobų. Kiekvienas žaislas kruopščiai dezinfekuojamas, grindys sterilizuojamos, o svetimos rankos (visos, kurios yra ne mamos ar tėčio) prie mažylio net prisiartinti negali. Saugoti mažylį – tėvų pareiga. Tačiau mikrobai gudrūs – jie palaukia kol mažylis pasidaro savarankiškas ir tada jį puola visu būriu. Iš balos, smėlio dėžės ir nuo kiemo sūpynių rankenų. O čia turintis pasidarbuoti imunitetas buvo išvirintas dar kūdykystėj.

Aš tikrai išvirinu kiekvieną daiktą, kuris skirtas mano sūneliui. Tačiau jis gudruolis ima ir pasičepsėdamas kramto ne tik jam skirtus daiktus. O viską, kas papuola po jo maža rankute. Ir aš jam leidžiu paragauti. Žinoma, su mano priežiūra ir tik trumpam krimstelti. Tikiu, taip padėdama formuotis jo imunitetui, kuris vėliau ir kovos su pabaisomis mikrobais. Juk taip jis pažįsta jį supantį pasaulį.

Ir svajoju, jog užaugęs jis, kaip ir aš, galės pasakyti „mano vaikystė buvo nuostabi”.

Deimantė Šmitė