Barbė-devyndarbė arba VISKĄ aš galiu PATI.

Tęsiant temą „tau pasisekė”, tai galiu pasidžiaugti, kad pasisekė man ne tik su vyru ir vaikučiu, bet ir su uošviais. Dar kol laukiausi, anyta nuolat kartojo, kad atsiradus vaikučiui, man padės kuo galės. O aš nuolat mandagiai šypsojaus ir dėkojau, o mintyse galvojau, kad jokios man pagalbos neprireiks. Turiu prisipažinti, kad esu iš tų, kurios mėgsta girdėti aikčiojant „kokia tu šaunuolė, kaip tu visur suspėji”, nesvarbu kokia kaina tai būtų pasiekiama. Ir vos pastojus darbe pradėjau kalbėti, kad manau pagimdžius vis tiek galėsiu šiek tiek dirbti iš namų (dėkuidie, dar iki gimstant mažyliui persigalvojau). Ir buvau tikra, kad mūsų mažyliu bei buitimi aš be vargo pasirūpinsiu pati. Ir vyrui laiko spėsiu skirti, ir draugėms, ir hobiams. Ir kaip aš nustebau, kad tapus mama, aš tiesiog pavargdavau. Nuo bemiegių naktų, nuo nuolatinės atsakomybės jausmo ir nuo noro stengtis būti tobula.

Ir tada suvokiau, kad pats kvailiausias dalylas, kurį bandžiau padaryti – tai padaryti viską pati. Tai supratau labai greitai ir su džiaugsmu sutikau, kad anyta mums kasdieną paruošdavo pietus visą pirmą mėnesį po gimdymo. Kad iki dabar paima mūsų patalinę ir išskalbia, tam, kad nereiktų to daryti man. Kad abieji seneliai su džiaugsmu sutinka pažiūrėti mažyli, kai aš noriu nulėkti pasportuoti. Kad kol matuojuosi rūbus kabinoje, su mano mažyliu žaidžia draugės. Kad kol išeinu susitikti su draugėmis, vaikučiu rūpinasi vyras.

Ir visai nesijaučiu mažiau šaunuolė. Jaučiuosi tik laisvesnė ir geriau pailsėjusi.

Nebijokite, kad kas nors pagalvos, jog jūs kažko nesugebate ar nespėjate. Buvimas tėvais yra pats didžiausias ir garbingiausias darbas. O buitimi pasidalinkite su aplinkiniais. Taip bus ir lengviau jums, ir smagiau jiems, kad gali būti naudingi ir būti jūsų džiaugsmo dalimi

Deimantė Šmitė