DEIMANTĖS DIENORAŠTIS: Maitinimas, arba kaip būti “LABIAU MAMA”

Maitinimas, arba kaip būti “LABIAU MAMA”.

Kai laukiausi, skaičiau labai daug literatūros apie nėštumą ir vaikų auginimą. Visose knygose ir straipsniuose buvo nuolat kartojama kaip svarbu kūdikį maitinti pačiai, todėl buvau griežtai nusprendusi daryti viską, kad pavyktų tai daryti. Tačiau neįsivaizdavau kaip tai gali būti sunku. Žaizdos, skausmas, ašaros lydėjo mano žindymo pradžią. Pagalbos ieškojau visur ir facebooke atradau grupę apie žindymą, ir į specialistes kreipiausi. Taip, visa tai padėjo ir džiaugiuosi, jog dabar su plačia šypsena galiu maitinti savo vaikutį.

Bet žinot kas buvo baisiausia? Ne skausmas. Bet suvokimas, kad jei nepavyks ir teks pereiti prie mišinio, būsiu “mažiau mama”. Tos visos skambios frazės “pienas nepakeičiamas kaip motinos meilė”, rėktė rėkė, kad jei nemaitinsiu pati, reiškias nemylėsiu savo mažylio. O ką jau kalbėti apie grupės moteris, kurios nuolat užsipuldavo bet kurią mamytę, kuri išdrįsdavo užsiminti, kad “nebeturiu jėgų, mąstau duoti buteliuką”. Tada prasidėdavo frazės “neįkalbinėkit jos, ji jau nusprendė, jai nieks nebepadės”. Toks moralinis “nurašymas” siaubingai slegia.

Bet argi mama, kuri priglaudžia vaikutį prie savęs ir duoda jam valgyti iš buteliuko yra mažiau mama, nei ta, kuri duoda iš krūties? Ar tikrai jie nebekuria mamos-vaiko ryšio? Mamos, kurios susiduriat su tokiu pačiu spaudimu, žinokit, kad laimingas vaikas auga tada, kai mato besišypsančią, o ne skausmo ir streso perkreiptu veidu, mamą. Aš sutinku, kad mamos pienelis vaikučiui labai reikalingas, bet laiminga mama jam reikalinga labiau.

Su šypsena,

Deimantė Šmitė

RAŠYTI KOMENTARĄ