1486078767814

PAGARBA VAIKUI

Pirmaisiais gyvenimo metais vaikas yra visiškai priklausomas nuo mūsų, jam reikia mūsų pagalbos kiekviename žingsnyje. Vėliau jis vis daugiau išmoksta savimi pasirūpinti pats. O mūsų vaidmuo šiame rūpinimosi procese labai svarbus, ir svarbu ne tik, KAD rūpinamės, bet ir KAIP tai darome, kaip jam padedame.

Nors tas žmogiukas dar labai mažas, jis atskiras žmogus ir nusipelnė pagarbaus elgesio su juo kaip ir mes visi. Ne “jis mažas ir nieko nesupranta”, o “jis lygiai toks pats svarbus kaip ir aš”. Gerbkime vaiko kūną, kaip bet kokio kito žmogaus. Prieš paimdami ant rankų, pasakykite “aš tave paimsiu”, nepulkite rengti drabužių ir keisti sauskelnių viduryje žaidimo, praneškite iš anksto, kad reikia persirengti, pabaikite žaidimą ir padėkite jam persirengti. Nepamirškim vis pasakyti “aš tave nuprausiu”, “dabar eisim valgyti, aš tave pasodinsiu į kėdutę”, vyresnio vaiko galima ir paklausti “ar galiu tau nukirpti nagus?” ir t. t. Toks mūsų elgesys su vaiku moko ir patį vaiką pagarbos. Pagarbos kitiems ir pačiam sau.

Negalime reikalauti iš vaiko pagarbaus elgesio, jei patys su juo elgiamės savininkiškai, nepaisydami jo asmeninės erdvės ir pan. Pagarbaus elgesio jis išmoksta iš mūsų, patirdamas kaip mes elgiamės su juo, bei stebėdamas kaip elgiamės su kitais žmonėmis. Kaip jaučiasi vaikas, negalintis savimi pasirūpinti, panašiai kaip ir suaugęs, bet fiziškai neįgalus, priklausomas nuo kitų. Tai nėra maloni būsena, gal todėl vaikai taip greitai siekia viską daryti patys… Na, o iki to, reikia pergyventi tą priklausomumo etapą.

Aš pastebiu, kaip vaikai pyksta ir protestuoja, verkia, rėkia bei priešinasi jei tėvai nieko nepranešę, staiga ima už pažastų ir kelia vaiką iš supynių, arba ima ir atima daiktą, kurio negalima imti (bet jis jau paimtas), arba pvz. rengiant, kai lyg iš giedro dangaus nusileidžia ant galvos megztinis… Ir lygiai taip pat pastebiu skirtumą vaikų reakcijose, kai jų atsiklausiama, pranešama iš anksto, tariamasi su jais, tada jie bendradarbiauja! Ir taip palengvina gyvenimą ir mums. Įsidėmėkime, paprasti dalykai, bet labai svarbūs, nors tikrai ne visi ir ne visada į tai atkreipiame dėmesį, tikiu, kad galime pasistengti labiau ir dėl vaikų, ir dėl savęs pačių.

Autorė

Psichologijos studijos “Natūrali Motinystė” psichologė Beatričė Liutikaitė

RAŠYTI KOMENTARĄ