Tamsią ir ūkanotą popietę, kai, atrodo, visos Škotijos krašto mistiškos galios sukruto ir pasklido prieblandoje ir rūke, mes su Nicola sėdėjome ir gėrėme arbatą jos šiltoje ir jaukioje virtuvėje. Kur geriau galėtų gimti mintys, nei šiame ramiame dviejų moterų pokalbyje, tame seseriškame buvime, kuris iškelia mums vidinį žinojimą. Nicola Goodal jau ne vieną dešimtmetį dirba dula Škotijoje ir Anglijoje bei moko viso pasaulio moteris. Nicola įkūrė „Red Tent“ dulų ruošimo organizaciją, Škotijos dulų asociaciją. Tai moteris, turinti kupiną lobių patirties bagažą ir tvirtai stovinti ant žemės.

Dulos – tai gimdyvių pagalbininkės, kurios ne mediciniškai, bet daugiau psichologiškai, dvasiškai padeda ir palaiko moteris per gimdymą. Jos bendrauja su moterimi nėštumo laikotarpiu, išklauso jos norus ir viltis dėl gimdymo, padeda ištverti nerimą ar kitus sunkius jausmus. Jos būna su moterimi viso gimdymo metu, žino įvairių natūralių būdų sumažinti skausmą, įtampą, baimę. Dulos palaiko moterį dvasiškai, nuramina ir padeda joms pasitikėti savimi sunkiais momentais. Taip pat dulos padeda pirmomis dienomis po gimdymo jaunai šeimai adaptuotis prie naujo žmogučio. „Dulavimas“ populiarėja visame pasaulyje, o praeitą savaitę buvo minima Pasaulinė dulų savaitė. Jos proga – pokalbis su Nicola Goodal.

Nicola, tikriausiai esi apie tai kalbėjusi šimtus kartų, bet papasakok apie savo gyvenimo kelionę, kaip tu atsidūrei čia, kur esi, kaip tapai dula?

Žinai, visai neblogai vis grįžti prie šitos temos, vis atrandu, ką nors naujo. Iš tiesų manau, jog man labai pasisekė. Gyvenau bendruomenėje, kur daug moterų buvo mano amžiaus, atrodė, jog visos gimdė ar gimdo. Tai vykdavo lengvai ir paprastai. Su manimi buvo mano šeima, mano sesuo, kuri jau keliavo šitą kelionę. Taip, kad mano darbo patirtis prasidėjo labai pozityviai, niekada negalvojau, kad tai gali būti gąsdinantis patyrimas.

Vadinasi, išlikai netraumuota?

Tikriausiai taip (juokiasi). Aš buvau apsaugota nuo visų blogybių, jos kažkaip neužsikabindavo už manęs. Net jei kur išgirsdavau kraupių istorijų. Tokia ir likau, niekada nemanau, jog kažkas nutiks blogo. Aišku, aš liūdžiu, kai nutinka kas nors negero. Tačiau dirbant mane labiau liūdina ir pykdo mūsų sveikatos apsaugos sistemos brutalumas. Nebeliko pribuvėjystės valstybinėje sveikatos sistemoje. Akušerės tiesiog stengiasi pažymėti visus punktus, atlikti tyrimus. Jos neklausia jaunos šeimos: „Kaip jūs laikotės?“ Nesako: „Jūs susilaukėt vaikelio, kaip tai nuostabu“, „Kaip jūs dėl to jaučiatės“ ir panašių dalykų, kas turėtų būti po gimdymo.

Kaip manai, ar sveikatos sistemoje yra kokių nors pokyčių šioje srityje?

Deja, manau, kad padėtis blogėja. Taip, gimdyvėms suteikiama daugiau galimybių gimdant, tačiau santykis tarp personalo ir gimdančios moters prastėja. Tai yra sistemos problema, akušerės tiesiog visko nespėja. Kai gimdžiau pirmagimę, turėjau savo akušerę. Ryšys su ja man buvo labai svarbus. Kai ji pagavo mano vaikelį, man pranešė, jog turėsiu eiti į pogimdyminį skyrių viena be vyro. Tai buvo pirma valanda nakties. Tikriausiai ji pamatė mano veidą, kad aš tikrai išsigandau. Tuomet ji pasisiūlė mane palydėti, ir mes su ja drauge gėrėme arbatą dar dvi valandas. To negalėtų sau leisti akušerės dabar, jos yra visiškai persitempusios ir užkrautos darbais. Joms tai būtų tas pat, kaip išeiti iš darbo.

Mane gimdymas labai žavi kaip inicijuojantis procesas. Tai labai intensyvus ir kartu labai jautrus patyrimas. Dėl to palaikymas, kitų žmonių buvimas ir santykis su tavimi labai svarbus – jis gali tiek įgalinti tave, tiek labai sužaloti. Kaip apibūdintum dulas?

Neseniai apie tai giliai mąsčiau. Dabar mano atsakymas yra toks: dula – tai vilties ir tikėjimo nešėja. Ji tiki, jog viskas bus gerai. Ir net jei kas nors nutinka blogo, ji tiki, jog ta moteris nukeliaus jai duotą kelią, ir viskas bus gerai. Dula turi būti moteris, stipriai stovinti ant žemės ir gebanti mylėti, nuoširdžiai mylėti.

Atrodo, jog dulos vaidmuo kažkuo siejasi su senosiomis praktikomis. Juk senovėje, jei žmogų kas ištikdavo, jei jis sutrikdavo, eidavo pas išmintingą senolį ar žynį. Jis nuramindavo ir padėdavo suvokti gamtos dėsnius bei procesus. Ir staiga viskas tapdavo aišku ir išgyvenama. Kaip C. G. Jungas sakė: „Kiekviename chaose yra kosmosas.“

Taip, manau, kad nemažai dulų atlieka tą vaidmenį kaip senovėje pribuvėjos ar kaimo senoliai. Jos padeda žmonėms pereiti vieną iš svarbiausių gyvenimo įvykių, nukeliauti savo gimties kelionę ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Kaip vienas Amerikos indėnas, bandantis tradiciniais ritualais ir ceremonijomis padėti į nusikalstamą elgesį linkusiems jaunuoliams, sakė: „Aš gydau septynias protėvių kartas ir septynias ateinančias kartas.“ Pribuvėjos, dulos daro tą patį.

Tai man priminė mano pačios gimdymo istoriją, kai visi tikėjosi, jog aš gimdysiu panašiai kaip mano mama ar močiutė. Tačiau nauja patirtis ir galimybė kitaip išgyventi šį procesą, sukurti naują santykį su juo yra labai stiprus dalykas Tai susiję su mano moteriškąja linija ir kartu su kažkokiu nauju patyrimu, kurį aš perduosiu savo dukrai.

O taip, tai labai stiprus gydantis patyrimas, kai gali išeiti už savo giminės modelio, kai gali atsirasti kažką naujo, tai lyg galimybė panaikinti prakeikimą. Globojau vieną moterį, kurios pirmasis vaikelis buvo neįprastai įstrigęs gimdymo metu. Ir paaiškėjo, jog taip pat nutiko ir jos mamai, ir jai pačiai gimstant. Taip, tai gali būti tam tikri fiziologiniai dalykai, tačiau drauge ir savotiškas psichologinis paveldas. Ši moteris turėtų apie tai pasikalbėti su savo dukra, kai tam ateis laikas.

Ar kinta žmonių santykis su gimdymu?

Na, iš esmės ne. Gimdymas vyksta taip, kaip vyksta ir kaip vyko visada. Gal dabar populiarėja bandymai ieškoti natūralesnių būdų gimdyti. Toks jausmas, jog vis daugiau žmonių susiduria su faktu, kad sveikatos sistema daug ko neturi, jog ji tam tikrais aspektais nefunkcionali ir kartais net pavojinga. Kartais sveikatos sistema sukuria tik daugiau rizikos ir streso, kurio neturėtų būti.

Lietuvoje, kaip ir kitose pasaulio šalyse, santykis su gimdymu keičiasi. Dabar gimdyme neretai dalyvauja tėvas, kas anksčiau atrodė visiškai neįmanoma, o šiandien vyro dalyvavimas gimdyme yra normalus ir netgi skatinamas. Tačiau dulos – visiškai naujas reiškinys. Kartais girdžiu klausimus, kam reikalinga dar viena moteris, jei vyras yra šalia ir gali palaikyti savo žmoną?

Moterys nuo senų senovės padėjo viena kitai gimdymo metu. Ir tai buvo visiškai natūralu. Tik visai neseniai gimdyvei artimos moterys buvo išprašytos laukan dėl įvairių priežasčių. Tačiau tai nėra natūralu. Mes turime tūkstantmečių patyrimą, kad moterys padeda viena kitai, ir jos dabar grįžta į gimdymus.

Puslapiai: 1 2