MANO VAIKAS NEKALBA

Žinoma, jog visi tėvai labai laukia kada jų vaikas ištars pirmuosius žodžius. Tačiau ne visada atsiradus pirmiesiems žodžiams kiti išmokstami greitai ir lengvai. Pasitaiko, kad trejų metų vaikas vis dar kalba garsiažodžiais (niam –niam, miau, au-au, ate) bei trumpais savos kalbos žodeliais. Ar tai normali kalbos raida? Kada mažamečiai pradeda kalbėti sakiniais? Kokie gali būti vaikų kalbos sutrikimai? Kaip padėti vaikui? Atsakome į dažniausiai tėvų užduodamus klausimus.

Kokios vaikų kalbos sutrikimų priežastys?

Kalbos sutrikimų priežastys labai įvairios. Garsų tarimo trūkumai gali atsirasti dėl artikuliacinio aparato (liežuvio, lūpų, gomurio) sužeidimų, netaisyklingo sukandimo, nepakankamai tikslių liežuvio ir lūpų judesių ar nesugebėjimo klausa skirti panašiai skambančius garsus. Sudėtingesnės kalbos problemos, kai vėluoja žodyno, gramatinės kalbos sandaros ir kitų kalbos komponentų vystymasis, atsiranda dėl kalbinių sričių pažeidimų, komplikuoto nėštumo ar traumų gimdymo metu, netinkamos vaiko kalbinės aplinkos, jo psichinio ir motorinio vystymosi.

Kokie gali būti vaikų kalbos sutrikimai?

Kalbos sutrikimams būdingi šių kalbos komponentų trūkumai: skurdus žodynas, neišlavėjusi kalbos gramatinė sandara, rišlioji kalba, tarimo trūkumai, nesugebėjimas skirti panašiai skambančių garsų. Mikčiojimo atveju sutrinka sklandaus kalbėjimo ritmas. Išskiriama specifinė kalbos raida dėl intelekto, klausos, regos ar įvairiapusio raidos sutrikimo. Rašymo (disgrafija) ir skaitymo (disleksija) sutrikimai priskiriami mokymosi sutrikimams.

Kodėl atsiranda mikčiojimas? Kaip padėti vaikui?

Mikčiojimą lemia daug psichologinių, socialinių ir fiziologinių veiksnių kartu. Dažniau mikčioja vaikai iš tų šeimų, kuriose jau yra mikčiojančių. Manoma, kad pagrindinė mikčiojimo priežastis yra vaiko polinkis (įgimtas ar paveldėtas) į mikčiojimą. Esant įgimtam polinkiui, tokie faktoriai kaip komplikuotas nėštumas ar gimdymas, sudėtingi tėvų tarpusavio santykiai nėštumo metu, netinkamas psichologinis klimatas šeimoje vaikui augant gali sukelti mikčiojimą. Paprastai vaikai pradeda mikčioti 2-5 metų, kai intensyviai vystosi frazinė kalba. Pastangos mokantis kalbėti gali sukelti trumpalaikius kartojimus, užsikirtimus ar garsų tęsimą, kurie gali reikšti tiek mikčiojimo pradžią, tiek ir normalius, fiziologinius nesklandumus. Daugeliui šie pirmieji mikčiojimo požymiai laipsniškai silpnėja ir išnyksta, bet kai kurie mikčioja ir toliau.

Svarbu su vaiku kalbėti neskubant, dažnai sustojant. Lėta, rami, atsipalaidavusi, sklandi kalba daug efektyvesnė už tokius patarimus, kaip „įkvėpk“, „neskubėk“, „nesijaudink“. Vertėtų mažiau klausinėti vaiko įvairiausių dalykų, savo veido išraiška ir kūno kalba palaikyti vaiką, parodyti, kad klausomės jo kalbos turinio, o ne kaip jis kalba. Mikčiojantiems vaikams lengviau kalbėti, kai jų niekas nepertraukia ir kai jie jaučia pašnekovo dėmesį.

Ar daug vaikų turi mokymosi sutrikimą disleksiją (kai sutrinka garso priskyrimas raidei, sunkiai įsimenamos raidės, nemokama jungti raidžių į skiemenis)? Kaip padėti vaikui?

Vaikai, kurie turi vienokių ar kitokių vystymosi sutrikimų, susiduria su įvairiais mokymosi sutrikimais. Vienas jų, dažniausiai pasitaikančių pradinėse klasėse, yra skaitymo (disleksija) sutrikimas. Tokiu atveju mokant vaikus skaityti pasitelkiami alternatyvūs mokymosi būdai, pavyzdžiui, raidėms sugalvojami smagūs pavadinimai: A – inkilėlio stogelis, H – kopėtėlės, O – obuolys; D – duona, taip sudarant žodinius vaizdinius. Mokomasi skaityti apibraukiant kiekvieną rašytinę ar spausdintinę raidę pirštu ir įsijaučiant ne tik į vaizdą, bet ir į judesį, raidės vaizduojamos pirštais, visu kūnu, pirštu rašomos smėlyje. Tai patikslina regimąjį suvokimą ir padeda susidaryti raidės vaizdiniui.

Kodėl atsiranda garsų tarimo sutrikimai? Kaip padėti vaikui?

Garsų tarimo sutrikimai (ar besitęsiantis šveplavimas), kai negebama ištarti š, ž, č, dž, r garsų vaikui suėjus 5-5,5 metų rodo, kad reikalinga logopedinė pagalba. Susirūpinti ir kreiptis į logopedą vertėtų, jei sulaukęs 3 metų vaikas neištaria k, g, l, v ar jo tariami garsai įgyja neįprastą skambėjimą. Daugelis vaikų ne visai aiškiai taria garsus dėl nesugebėjimo klausa skirti panašiai skambančius garsus, artikuliacinio aparato (liežuvio, lūpų, gomurio) pažeidimų, trumpo liežuvio pasaitėlio, nepakankamai koordinuotų liežuvio ir lūpų judesių. 

Garsų tarimo mokymas vyksta tam tikru nuoseklumu. Iš pradžių svarbu aptarti su vaiku (geriausia prieš veidrodį) lūpų ir liežuvio padėtį tariant mokomą garsą. Kartais tenka atlikti artikuliacinės mankštos pratimus, kurie lavintų liežuvio, lūpų judesius. Vaikas mokomas taisyklingai ištarti atskirą garsą, vėliau tarimas įtvirtinamas skiemenyse, žodžiuose ir sakiniuose. Paskutinis etapas – garso tarimo įtvirtinimas kasdienėje aplinkoje ir išmokymas jį atskirti nuo panašiai skambančių garsų.

Kaip atskirti sutrikusio intelekto vaikų kalbą?

Dažnai šie vaikai nevykdo suaugusiųjų nurodymų, neretai jie nesupranta kalbos, nežino daugumos kasdien aplinkinių vartojamų žodžių. Kartais vienažodžių sakinių periodas užsitęsia iki šešerių-aštuonerių metų amžiaus. Gali būti praleistos pagrindinės ar antrininkės sakinio dalys, neretos žodžių tvarkos, derinimo klaidos. Retai pasakoja savarankiškai, dažniausiai tik vardijami veikėjai, daiktai, veiksmai.

Kaip atskirti sutrikusios klausos vaikų kalbą?

Neprigirdinčiojo balsas monotoniškas, tylus, būdingos tarimo klaidos, priebalsių praleidimas sudėtingesnėse sandūrose, kai iš eilės eina keli priebalsiai (marškiniai – makiniai), dažnai netariami nekirčiuoti skiemenys, praleidžiama žodžio pradžia ir pabaiga (stalas – talas). Būdingos žodžių derinimo klaidos, netinkama sakinio dalių tvarka, netaisyklingas prielinksnių vartojimas. Pasakymams būdingi pavieniai žodžiai, nesusieti jokiais gramatiniais ryšiais (Aš dviratis taisyti). Vienų vaikų žodynas gana turtingas, kitų sudaro kelios dešimtys žodžių, kartais tik keli žodžiai.

Kaip atskirti sutrikusios regos vaikų kalbą?

Dėl regos sutrikimo kalbinis bendravimas nesutrinka, kalbėti išmokstama, kaip ir normaliai matant, tačiau šis procesas turi kitokį atspalvį – atsiranda atotrūkis tarp žodžio ir vaizdinio. Vaikui sunku išmokti tarti kalbos garsus, nes atskiri garsai ištariami kalbos organams užimant įvairią padėtį ir įvairiai judant. Regintis vaikas garsus ir žodžius tiesiogine prasme ima iš kito lūpų mechaniškai pamėgdžiodamas, o aklajam to paties tenka mokytis teoriškai.

Kaip suprasti, kad vaikas jau kūdikystėje turi kalbos sutrikimų?

Jei kūdikis pirmą pusmetį nereaguoja į triukšmą, nesuka galvytės garso link, neatsako šypsena kalbinamas, neadekvačiai reaguoja į balso intonacijas, neskleidžia jokių garsų, nepradeda veblenti skiemenukų su priebalsiais, nebando kalbėti „savo kalba“, nesupranta paprastų nurodymų (pvz., ne, negalima) svarbu pasitarti su pediatru ar šeimos gydytoju. Tokiu atveju reikia įsitikinti, ar vaikutis normaliai girdi, įvertinti jo psichomotorinę raidą.

Sulaukęs metukų vaikas savo žodyne turėtų turėti 5–10 žodžių. Kada tokio amžiaus vaikai turi kalbos sutrikimų?

Vertėtų susirūpinti, jeigu tokio amžiaus vaikutis nesupranta aplinkos daiktų pavadinimų (pvz., batas, lempa) ir prašomas jų neparodo, netaria keletos trumpų žodelių (pvz., ate, au, mama, tete). Paprastai šiame amžiuje vaikai taria 2-3 tikrus žodžius (pvz., mama, tete, baba, sese) ir pradeda vartoti „savos kalbos“ žodžius (pvz., au-au, ga-ga, bum, lia-lia).

Ar gali kalbos sutrikimai praeiti savaime?

Paprastai be specialisto ir tėvų pagalbos, kai tęsiamas kalbos ugdymas namuose, kalbos sutrikimai praeiti savaime negali. Tačiau esama tam tikrų išimčių: daugelis vaikų iki 5-5,5 metų dar nemoka ištarti sunkesnių garsų š, ž, č, dž, r ir juos keičia paprastesniais. Tai vadinama fiziologiniu šveplavimu, kuris vaikui augant ir lavėjant artikuliaciniam jo aparatui įveikiamas savaime. Jei šveplavimas tęsiasi suėjus 5-5,5 metų, reikalinga logopedinė pagalba.

Ką patys tėvai gali padaryti, jeigu vaikas turi kalbos sutrikimų?

Tėveliai gali skaityti knygas, dainuoti, deklamuoti. Vaikas daug greičiau išmoksta vartoti daiktų pavadinimus, jei pats atlieka veiksmus. Dėl to vertėtų aptarti daiktus, veiksmus, kai su vaiku tėveliai vaikšto lauke, rengiasi maudytis, važiuoja į svečius, ruošiasi miegoti. Ugdant kalbos gramatinę sandarą galima žaisti „slėpynes“, padedant žaislą įvairiose vietose ir klausiant „kur pasislėpė?“ (pvz., po stalu, ant kėdės, prie kilimo). Pamėginti žaisti žaidimą „ko trūksta?“, išdėliojant ant stalo keletą žaislų, vieną iš jų paslepiant ir klausiant „ko trūksta?“. Nupiešti piešinėlių, kuriuose trūksta kokios nors detalės (pvz., namui – stogo, kiškiui – ausies).

Mokslininkai teigia, kad smulkiosios motorikos lavinimas didina galvos smegenų žievės aktyvumą, todėl gerėja kalbėjimas, klausa, rega, dėmesys. Kaip tai susiję ir kaip lavinti smulkiąją motoriką?

Itin svarbu lavinti rankų pirštelius, plaštaką, riešą. Aktyvinant pirštų pagalvėles skatinamas kalbos vystymasis, nes jose esantys centrai susiję su galvos smegenų zonomis, atsakingomis už kalbą. Lavinant smulkiąją motoriką, gerėja ir kalbos raida, liežuvio judesiai atliekami greičiau ir tiksliau.

Mažylių piršteliai lavinami paprasčiausiais pratimais – masažuojant delniukus, glostant, patrinant, plojant katutes. Paimant vaiko rankutę ir švelniai ja glostant nėrinius, mezginius, pintus daiktus, kačiuko nugarą, savo ar vaikučio plaukus.

Vyresni vaikai skatinami piešti, spalvinti, karpyti, lipdyti iš plastilino, minkyti tešlą, varstyti virvutes į skylutes, dėlioti dėliones, konstruoti iš lego konstruktorių, dėlioti sagutes ar kitus daiktus į dėžutę ar taupyklę, verti karoliukus ant virvutės, rūšiuoti pupeles, makaronus (dėti į atskiras dėžutes), užsegti sagas, užtraukti užtrauktukus, rišti batraiščius. Naudinga atlikti įvairius pratimus su pirštais: nykščiu paliesti kiekvieną tos pačios rankos pirštą, sunerti plaštakas ir sukti nykščius ratu, barbenti pirštais į stalą, gniaužti rankas į kumštį ir atleisti.

Kaip neturi elgtis tėvai, auginantys kalbos sutrikimų turintį vaiką?

Netinkamai elgiasi tie tėveliai, kurie per mažai bendrauja su vaiku, neįvardija matomo daikto (pvz., kėdė, katė, vanduo), atliekamo veiksmo (pvz., geria, miega). Nepasakoja vaikui, kas vyksta, pavyzdžiui, kai jis valgo, ruošiasi miegoti. Nenaudoja kuo paprastesnių, trumpesnių žodžių ir nekalba paprastais sakiniais. Persistengia ir be reikalo vartoja „vaikišką kalbą“. Tarkim nereikėtų vadinti katės „miau-miau“, nes daugumai vaikų „katė“ lengvai „įkandamas“ žodis. Geriau iškart paaiškinti, ką katė „sako“: „Katė sako miau.“

Labai svarbu, kad tėvai vaikui parodytų, jog suprato jo mintį ir palydėtų tai taisyklinga kalba, pakeisdami iš išplėsdami vaiko vieno žodžio sakinį, pvz. Vaiko pasakymas: „Po.“ Tėvų pasakymas: „Taip, čia yra puodelis. Duoti tau puodelį?“

Ar netinkamai elgiasi tie tėvai, kurie mėgdžioja vaiko kalbą, pvz., vietoj „kur šuniukas?“ klausia: „kul au-au?“?

Toks elgesys netinkamas, svarbu nepamiršti, kad gimtosios kalbos vaikas išmoksta pamėgdžiodamas, todėl tėvai turėtų vengti „vaikiškos kalbos“, visokių šveplavimų, iškraipymų, netaisyklingos kalbos. Bet koks tėvų pasakymas vaiko sąmonėje gali įsitvirtinti taip, kaip jie ištarė (su visomis klaidomis).

Autorė – logopedė Simona Raibužytė

http://logopedaslpc.lt

RAŠYTI KOMENTARĄ