PAVARGAI NUO SANTYKIŲ SU IŠLEPINTU VAIKU?
Tuomet šis tekstas yra skirtas tau. Nekalk savęs prie kryžiaus. Mes esame visi žmonės ir nė vienas mūsų negimė su instrukcija, kaip gyventi. Kai gimė mūsų vaikai, mūsų niekas nemokė jų auginti išmintingai, todėl normalu, kad mes galėjome ir prisidirbti. Visa tai – patyrimai. Pasikalbėkime.
Pirma pailsėk, tik po to – keisk
Niekada nekonsultuoju pervargusių nuo santykių su vaikais tėvų. Kodėl? Todėl, kad jie niekada neturi energijos ką nors keisti. Jie tik nori išsimesti tuos „kakalus“, kurie nebetelpa į juos. Ir patarimų jiems jokių nereikia. Jie tiesiog pavargo ir tiek. Todėl jei tu jautiesi panašiai, gali net neskaityti šio teksto. Eik ilsėtis. Išminčiai moko: problema tiesiogiai nesprendžiama. Tad jei tau labai sunku nuo santykių su tavo paties kuriuo nors vaiku, palik visą šią situaciją ramybėje. Kurį laiką. Tiesiog dreifuok, akcentuok smagius ir malonius dalykus tavo gyvenime. O kai protas pailsės, paskaityk, ką gali daryti kitaip, jei tau pavyko išlepinti savo vaiką.
Būk šalia vaiko, bet nesigailėk jo
Lepinimas užmigdo vaiko potencialą ir vaikai tampa psichologiškai neatsparūs gyvenimui. Jei tu nuolat guodi vaiką, kai jis patiria nesėkmę ir bandai jam tas nesėkmes kompensuoti kuo nors smagiu, jei tu nuolat skubi nemalonius vaiko jausmus pakeisti į malonius, tuomet tu silpnini savo vaiką. Kai vaikas patiria nesėkmę, būk šalia jo ir padėk jam visa tai priimti. Nes visa tai ir yra gyvenimas. Gyvenimas mus myli, tačiau pateikia mums įvairių skonių meilės. Nesėkmės yra laimingo ir sėkmingo gyvenimo dalis. Todėl baikim žaisti „anoniminių perfekcionistų būrelį“ ir liaukimės vaidinti, kad vaikui patyrus nesėkmę nutiko kažkas tragiško. Neluošinkim vaikų, būkim šalia jų ir mylėkim juos su viskuo. O kai nežinome, ką pasakyti, patylėkime. Atmink: vaikai nėra krištoliniai. Jie čia yra tam, kad patirtų įvairų gyvenimo skonį.
Jei mane mylėtum, tai…
Jei dar neužaugai pati, tai vis dar galvoji, kad tu geriau žinai, kokia turi būti meilė. Jei manai, kad tavęs tėvai nemylėjo arba mylėjo nepakankamai gerai, tuomet gali patirti ir vaiko bandymus jį mylėti pagal jo scenarijų. Verta įsisąmoninti, kad visi daro geriausia, ką tik gali. Todėl atleisk sau tavo neišmintį ir niekada neabejok savo meile vaikui. Ir kai jam vaidensis, kad tu jo nemyli, visada primink sau ir jam: tau gali taip atrodyti, tau gali nepatikti tai, ką aš darau, tik niekada neabejok mano meile tau, nes susikursi krūvą problemų, kurių aš tau nelinkiu. Jei nori būti išmintinga mama ar išmintingas tėvas, daryk savo vaikui viską tik iš meilės. Kiti jausmai skatina neadekvatų elgesį. Jei pyksti, gali būti jam neteisingas. Jei bijai, gali prarasti tikėjimą juo ir savimi. Jei tau gėda, gali pradėti pataikauti. Mylėk ir daryk, ką tik nori. Mat tikroji meilė yra išmintinga, o išmintis be reiklumo neegzistuoja.
Vaikai yra svarbūs, bet ne svarbiausi
Gimus vaikams kurį laiką jie yra mūsų prioritetas. Taip ir turi būti. Tai padeda ugdyti tėvams atsidavimą motinystėje ir tėvystėje. Ypač mama yra vaikui kurį laiką nepakeičiama. Tačiau būk budri ir nepraleisk laiko, kai vaikui pradeda reikėti ne tik tavęs, o gyvenimo. Neužgrobk jo. Nesiaukok. Tapsi dar viena auka. Jų Lietuvoje ir taip yra daug. Būk atsidavusia mama, gebančia atidėti save į šalį, kai to reikia, o vaikams ūgtelėjus kurk gyvenimą su vaikais kitokį nei jis buvo be jų. Nenorėk, kad grįžtų ta nerūpestinga praeitis. To nebus. Bet tai nėra nei gerai, nei blogai.
Autorė: Ramunė Murauskienė