Nereikia-aiškinti-vaikui-kaip-gyventi-620x620

NEREIKIA AIŠKINTI VAIKUI, KAIP GYVENTI

Lekcijos apie tai, kaip auklėti vaikus, psichologų patarimai apie santykius šeimoje efektyvūs ir turi prasmės tuo atveju, jeigu patys tėvai neturi psichologinių problemų. Jeigu jaučiatės nelaimingi, jūs niekaip negalėsite padaryti laimingų savo vaikų. O jei tėvai laimingi, tai jiems ir daryti nieko nereikia.

Daug kam atrodo, kad pas juos viskas normalu, o problemų turi tik vaikai. Ir nustemba, kai vienoje ir toje pačioje šeimoje užauga du visiškai skirtingi vaikai: vienas pasitikintis savimi, sėkmingas, o kitas – kompleksuotas nevykėlis, amžinai niurzgantis arba agresyvus. O juk tai reiškia, kad vaikai skirtingai jautėsi šeimoje ir kažkuriam iš jų trūko dėmesio. Kažkuris iš jų buvo jautresnis, jam reikėjo daugiau meilės, o tėvai to nepastebėjo.

Sekti, kad vaikas būtų aprengtas, apautas ir pamaitintas – tai rūpestingumas, o ne auklėjimas. Labai gaila, bet daugybė tėvų įsitikinę, kad rūpestingumo visiškai pakanka.

Kaip jūs bendraujate su vaiku jo vaikystėje, taip jis elgsis su jumis jūsų senatvėje.

Kai gimsta vaikas, jūs laikote jį stebuklu, jūs laimingi, kad tapote tėvais, darote viską, kad vaikui būtų gerai, džiaugiatės bendravimu su juo, žavitės kiekviena smulkmena… Bet štai jam sukako 6 ar 7 metai ir tarp jūsų ir vaiko įsiterpia mokykla. Vaikas tarsi ištraukiamas iš šeimos. Iš esmės, kas gi čia tokio baisaus? Na, reikia jam vaikščioti į mokyklą, įgyti žinių, bendrauti, bręsti. Tiktai nereikia leisti, kad mokykla jus išskirtų. Mokykla ne tokia svarbi, kaip gyvenimas ir ją reikia išstumti už jūsų santykių su vaiku ribų.

Mokykla turi išmokyti ne tiek matematikos ar literatūros, kiek paties gyvenimo. Iš mokyklos svarbu gauti ne tiek teorines žinias, kiek praktiškus įgūdžius: mokėjimą bendrauti, megzti santykius, būti atsakingam už save – savo žodžius ir poelgius, spręsti savo problemas, susitarti, disponuoti savo laiku… Būtent šie įgūdžiai padeda tvirtai jaustis suaugusiame gyvenime ir užsidirbti pragyvenimui.

Vaiko pergyvenimai dėl prastų pažymių – tai tik suaugusių reakcijos veidrodis. Jeigu tėvai ramiai reaguoja į dvejetą ar nesėkmes sporte ir kitokias klaidas, jeigu tėvai šypsosi ir sako: „Neimk į galvą, nenusimink“, tai ir vaikas ramus, stabilus. Ir būtinai pasitemps moksluose, susiras užsiėmimą, kur jam viskas seksis.

Jeigu pradinėje mokykloje jūsų vaikas nesusidoroja su mokymo programa, jeigu jums ilgai tenka sėdėti su vaiku, ruošiant pamokas – problema slypi ne vaike, o mokykloje, gimnazijoje, licėjuje. Šios įstaigos vadovaujasi išimtinai tėvų ambicijomis ir rūpinasi ne vaikais, o nuosavu prestižu ir savo paslaugų kaina. Jeigu viskas sudėtingiau – tai dar nereiškia, kad geriau. Vaikas neturi persitempti, mėgindamas pasivyti programą. Pirmoje klasėje namų darbams turi būti skiriama nuo 15 iki 45 minučių. Nes kitaip vaikas ilgai neišlaikys.

Bausti vaikus reikia ir kartais netgi būtina. Tačiau reikia aiškiai atskirti vaiką nuo jo poelgio. Pavyzdžiui, jūs iš anksto susitarėte, kad iki jums grįžtant iš darbo jis paruoš namų darbus, pavalgys ir susitvarkys. Ir štai sugrįžtate namo ir regite paveikslą: puodas su sriuba stovi nepaliestas, vadovėliai akivaizdžiai net neatsiversti, kilimas prišiukšlintas, o vaikas sėdi įbedęs nosį į kompiuterį.

Svarbiausia šiuo momentu – nepavirsti furija, nerėkti, kad iš jo nieko doro neišaugs. Be menkiausios agresijos prieinate prie vaiko. Apkabinate, šypsodamasi ir sakote: „Aš tave labai myliu, bet kompiuterio tu daugiau negausi“. O rėkauti, pykti, įsižeidinėti ir nesikalbėti – va šito tikrai nereikėtų.

Kišenpinigius vaikas turėtų gauti jau nuo kokių 6 metų. Nedidelių, tačiau reguliarių sumų, kuriomis jis disponuoja pats. Ir labai svarbu, kad pinigai netaptų įrankiu manipuliacijoms. Nereikia kontroliuoti, kam vaikas juos leidžia ir reguliuoti išduodamų pinigų kiekį priklausomai nuo vaiko pažangumo ir elgesio.

Nereikia gyventi gyvenimo už vaikus, spręsti, ką jie turi daryti, o ko – negalima, spręsti už juos jų problemų, slėgti juos savo ambicijomis, lūkesčiais, nurodymais. Jūs pasensite, o kaip jie toliau gyvens?

Visame pasaulyje į universitetus mokytis eina tik patys protingiausi ir turtingiausi. Likusieji eina dirbti, ieškoti savęs ir užsidirbti aukštajam mokslui. O pas mus?

Jeigu vaikas pastoviai globojamas – jis nebežino, ką reiškia jausti atsakomybę už savo poelgius, lieka infantilus ir taikosi pažeidinėti bet kokius draudimus. Vaikas turi būti tikras, kad šeimoje jį myli, gerbia, su juo skaitomasi, juo pasitikima. Štai tokiu atveju jis nesusidės su blogomis kompanijomis ir išvengs daugybės pagundų, kurioms negali atsispirti bendraamžiai iš ne tokių darnių šeimų.

Betvarkė paauglio kambaryje atitinka jo vidinę būseną. Taip išoriškai pasireiškia chaosas jo dvasiniame pasaulyje. Dar gerai, jeigu jis prausiasi. Reikalauti „susitvarkyti“ galima tik tada, jeigu vaiko daiktai mėtosi už jo kambario ribų.

Auklėti – tai nereiškia aiškinti, kaip reikia gyventi. Tai neveikia. Vaikai vystosi tik pagal analogiją. Kas galima, o ko negalima, kaip reikia elgtis ir kaip geriau nesielgti, vaikai supranta ne iš tėvų žodžių, o išimtinai iš jų poelgių. Paprasčiau kalbant, jeigu tėvas aiškina, kad gerti yra blogai, o pats savaitėmis neišsiblaivo, tai esama daug šansų, kad ir sūnus taps alkoholiku. Tai drastiška pavyzdys, tačiau subtilesnius dalykus vaikai pagauna ir ima mėgdžioti ne mažiau subtiliai.

Kalbėti su vaiku reikia apie gyvenimą apskritai, o ne apie tai kaip reikia gyventi. Jei tėvai su vaikais gali kalbėtis tik apie problemas, tai problemų turi patys tėvai.

Kai vaikas mėgina manipuliuoti tėvais – jam neurozė. Ir reikia ieškoti jos priežasties. Sveiki žmonės nemanipuliuoja, jie sprendžia savo problemas veikdami tiesiai.

Kalbant su vaiku, nereikia jo kritikuoti, negalima peržengti jo poelgių analizės ribų ir pereiti į asmeniškumus. Kalbėti reikia ne apie jį, o apie save. Ne „tu blogas“, o „aš manau, kad tu blogai pasielgei“. Galima naudoti formuluotę „Man nepatinka, kai tu…“, „Man nesinorėtų, kad…“. Mažiau kritikos ir kuo daugiau konstruktyvo ir pozityvo.

Vaikas turi jausti, kad tėvai – tai geri, bet stiprūs žmonės. Kurie gali jį apginti, gali jam kažką uždrausti, bet visada veikia jo interesų labui, o svarbiausia – labai jį myli.

Šaltinis http://seimairnamai.eu/

RAŠYTI KOMENTARĄ