surprised-child.jpg.653x0_q80_crop-smart

„NEGRAŽŪS“ ŽODŽIAI

Auginame angelėlius, namuose šnekame taisyklinga kalba, o tenka rausti atžalai „sublyksėjus“ viešoje vietoje ar svečiuose. Tikriausiai visi galėtumėte pasidalinti panašiais nuotykiais. Apie keiksmažodžius ir vaikučius kalbamės su psichologe Lina Cirtautiene ir dviem keturmečių mamomis – Egle Ratkevičiene ir Rūta Vidmantiene.

Kada ir kur vaikas „išmoksta“ keiktis?

Mama Rūta pasakoja, kad sūnus Žygimantas „blyksėti“ pradėjo trečiaisiais metais. Berniukas labai lengvai įsidėmėjo iš aplinkinių žmonių išgirstus jaustukus ir sumaniai pritaikė savo kalboje. Anot mamos, sūnus suprato keiksmažodžius kaip jaustukus, todėl nepadėjo jokie draudimai ir aiškinimai. Sparčiai kalbos besimokantys vaikai yra imlūs visiems išgirstiems žodžiams. O ypač tiems, kuriuos suaugusieji pasako raiškiai ir emocingai. Todėl nenustebkite, kad susitrenkęs galvą trimetis pakartos Jums netyčia išsprūdusį žodelytį. Dar sparčiau mažyliai mokosi iš savo bendraamžių brolių ir seserų, kiemo ar darželio draugų.

Kodėl vaikai pradeda keiktis?

Psichologė Lina Cirtautienė pasakoja, kad keiksmažodžius vaikai išmoksta kaip ir kitus žodžius. Jie pakartoja tai, ką išgirsta iš aplinkinių žmonių – tėvų, senelių ir draugų. Kartodami išgirstus posakius jie stengiasi pritapti savo aplinkoje, prilygti bendraamžiams. Keiksmažodžiai – taip pat dar vienas būdas atkreipti į save tėvų dėmesį. Jei nusikeikęs pirmuosius kartus vaikas sukėlė audringą artimųjų reakciją – jis tai kartos ir vėliau. Vaikai linkę nuolatos išbandyti tėvų nustatytas jiems elgesio ribas – nevykdyti prašymo, prieštarauti ir stebėti, kokia bus reakcija. Todėl labai svarbu nekeisti vaikams nustatytų taisyklių – būti nuosekliems.

Kaip elgtis jei vaikas jau „išmoko“ keiktis?

„Pasitaikydavo tikrai nemalonių situacijų, kuomet sūnus keiksmažodį pavartodavo labai taikliai, girdint draugams ar svetimiems žmonėms“ — pasakoja mama Eglė. „Tuomet stengdavomės jį sudrausti ir jokiu būdu nesijuokti iš kartais tikrai komiškos situacijos“. Tėvai labai skirtingai reaguoja į vaikų kartojamus keiksmažodžius. Vieni puola barti, gąsdinti, drausminti, kiti – nekreipia dėmesio, treti – stengiasi gražiuoju susitarti ar gėdinti. O kaip vis dėl to reikėtų elgtis tokioje situacijoje? Kaip mažylį atpratinti vartoti „negražius“ žodžius?

Psichologė pataria vaiko nebarti ir negąsdinti, nes dažniausiai jis net nesupranta ką sako.

Nustatykite taisykles. Išgirdus pirmuosius „perliukus“ reikėtų tvirtai ir aiškiai pasakyti, kad tokie žodžiai yra namuose nevartojami, kad jie tėvams nepatinka ir vaikui yra netinkami. Kad taip kalba tik asocialūs asmenys (tai reikėtų paaiškinti vaikui suprantamais žodžiais, akcentuojant, kad jie yra kitokie nei vaikas). Šios nuomonės reikėtų laikytis kryptingai, o taip pat — kontroliuoti ir savo žodyną.
– Paaiškinkite reikšmes. Ūgtelėjusiam vaikui galite paaiškinti, ką reiškia keiksmažodžiai, kad jais siekiama kitą žmogų įskaudinti, linkima pikto. Žinodami vulgarias reikšmes, vaikai dažniausiai nustoja keiktis.

Įvardinkite emocijas. Jei vaikas keiksmažodžius vartoja supykęs ar kai jam nesiseka atlikti kokio nors darbelio, pamokykite jį tinkamiau išreikšti savo emocijas. Paaiškinkite, kad supykęs jis gali pasakyti „aš pykstu“, o jei nepavyksta ko nors atlikti – „man nepavyko“. Emocijas galima išreikšti ir kitais, Jums ir vaikui priimtinais žodžiais.

Ignoruokite. Nereikėtų labai karštai emociškai reaguoti į vaiko keiksmažodžius. Kuo labiau barsite – tuo vaikas gaus daugiau dėmesio (šiuo atveju neigiamo). Jei vaikas nusikeikia viešoje vietoje – nekreipkite dėmesio ir neskatinkite jo.

– Nesijuokite. Išgirdę vaiką keikiantis – nesijuokite. Kitaip vaikas supras, kad keiktis yra smagu, kad tėvams tai patinka.

– Skatinkite. Labai svarbu akcentuoti priimtiną, pageidautiną vaiko elgesį. Pasidžiaukite vaiko mandagiu, paslaugiu elgesiu ar tvarkingumu, pagirkite jį. Leiskite vaikui suprasti kokio elgesio iš jo laukiate ir kad taip elgdamasis jis gali tikėtis Jūsų dėmesio.

RAŠYTI KOMENTARĄ