KĄ GAUNAME IŠ TĖVO
Psichologinis tėvo uždavinys – ginti, saugoti ir pripažinti. Jeigu tėvas gina vaiką nuo rėksmingos tetos, didesnių vaikų ar pikto šuns, vaikui atsiras pasitikėjimo jausmas: „Pasaulis – mano pusėje. Aš saugus“. Vėliau toks žmogus pats kovos už save, sąveikaudamas su bet kokiais žmonėmis, kurie kėsinsis į jo asmeninę erdvę. Ir kalba čionai eina ne tiek apie fizinę savigyną, kiek apie pagarbą savo teisėms, pavyzdžiui, teisę nedaryti to, ko tu nenori daryti.
Tėvo buvimas labai svarbus vaikui
Labai gaila, bet dažna situacija, kai tėvas yra šalia, tačiau neužmezga jokių emocinių ryšių su vaiku. Tėvas dirba. Jis labai užimtas duonos kasdieninės uždirbimu. Ir visokeriopai vengia emocinio kontakto su savo vaikais.
Tačiau vaikui tėvo buvimas jo gyvenime toks pat svarbus, kaip ir motinos buvimas. Kaip jau buvo sakyta, be tėvo tikėjimo savo vaiku, jis, vaikas, negalės suvokti savo teisių ir drąsiai už jas kovoti. Širdies gilumoje jis liks drovus ir išsigandęs, svajojantis apie tai, kad kažkas stipresnis jį apgintų.
Pripažinimas – antras svarbus uždavinys. Būtent tėvas formuoja vaikui pojūtį „Aš sugebėsiu, man viskas gausis“. Pripažinimas – tai ne kažkas ypatingo, tai viso labo sprendimas pasiimti vaiką su savimi į žvejybą (savotiškas įšventinimas į vyrišką kompaniją, padidinantis vaiko savigarbą) arba atsakinėjimas į vaiko užduodamus klausimus (pripažinimas, kad vaikas ir jo klausimai vertingi), arba padrąsinimas, kai vaikui kažkas nesigauna (stiprina tikėjimą savimi). Iš tokių paprastų dalykų vaikas padaro išvadą, kad jis vertingas, gerbiamas, vadinasi, jį vertina ir gerbia visas pasaulis.
Problemos prasideda, jei tėvas konkuruoja su vaikais, neatsižvelgdamas į jų amžių, jei kaltina, kontroliuoja, nuvertina.
Konkurencijos sferų gali būti pačių įvairiausių. Pavyzdžiui, intelektas. „Nagi, pasakyk, kiek bus devynikart aštuoni“ – klausia tėvas pirmaklasio. Gavęs neteisingą atsakymą, triumfuodamas paskelbia teisingą, visa savo išvaizda demonstruodamas, kad būtent jis, tėvas, šeimoje protingiausias. Kitos sferos – žaidimai, sportas. Yra tėvų, kurie neslepia piktdžiugos, laimėdami prieš savo vaikus, demonstruodami šioje nelygioje kovoje savo pranašumą.
Mūsų vaikų širdies žaizdos
Atsitinka ir taip: kad ir kaip vaikas stengtųsi, jis negali nusipelnyti tėvo pagarbos. Gerai mokosi? „Galėtum ir geriau“. Turi pasiekimų sporte? „Tu dar ne olimpinis čempionas“. Padeda namuose? „Mažai padedi“. Nepripažinimo žaizda paskui kraujuos visą gyvenimą. Net pasiekęs didžiulių aukštumų kokioje nors srityje, toks žmogus ir toliau girdės savo tėvą, dabar jau „vidinį“: „Tu nepakankamai pasiekei“.
Vaikas gali ieškoti pripažinimo iš kitų žmonių – mokytojų, draugų, vėliau – kolegų. Tačiau „vidinis tėvas“ pastoviai jam primins, kad visa tai – laikina. Reikia kiekvieną dieną įrodinėti, kad esi vertas – šito darbo, šito statuso visuomenėje, šito bendravimo rato. Ir netgi jau pripažintas toks žmogus širdies gilumoje laukia demaskavimo – šitaip veikia nuolat kritikuojantis ir pasiekimus nuvertinantis „vidinis tėvas“.
Žmogui, kuriam pasisekė jo vertingumą pripažįstantį tėvą, nereikia kiekvieną dieną įrodinėti, kad jis vertas pagarbos. Jis pats save gerbia, nesineria iš kailio ir nekaulija iš žmonių susidomėjimo savimi. Deja, tai didelė retenybė.
Ypač sunkios pasekmės laukia tų, kurių tėvai vartoja smurtą – fizinį, emocinį, seksualinį. Tada ir pasaulis, kurį vaikas paveldi, atrodo labai pavojinga vieta, kur stipresnis visada teisus ir gali padaryti su tavimi viską, ką panorės.
Tėvo smurtas pavojingas dar ir tuo, kad jis, tėvas, bet kokiu atveju lieka svarbiausia figūra, kuri, kaip vaikas įsivaizduoja, jį myli. Šitokiu būdu meilė tampa visiems laikams susieta su prievarta ir smurtu. Vėliau jau pats vaikas gali naudoti smurtą meilėje arba, pavyzdžiui, megzti santykius su gniuždančiais žmonėmis. Jo supratimu, jeigu nėra prievartos, tai nėra ir meilės.
Tokio paveldo tragedija slypi dar ir tame, kad nepripažintas ir neapgintas vaikas negali psichologiškai užaugti ir subręsti. Kitaip sakant, po suaugusio žmogaus kauke jis ir toliau bus mažas berniukas ar maža mergaitė, kurie kaip ir anksčiau ieško apsaugos ir pripažinimo pas įvairius autoritetus – valdžią, viršininkus, prezidentą, Dievą.
Kas bus, jei berniukams leisime verkti
Kai vaikai verkia iš nuoskaudos, apmaudo, praradimo – jie mokosi pergyventi savo skausmą. Psichologiniame lygmenyje tai reiškia: „Taip, man nutiko nelaimė ir aš turiu teisę „išliūdėti“ tą savo bėdą“. Ir tada netgi tragiški įvykiai praranda dalį savo galios. Atsiranda energija gyventi toliau.
Tai psichologinis dėsnis ir dar niekam nepavyko jo apeiti be nuostolių. Jeigu berniukas ar mergaitė, vyras ar moteris neleidžia sau išgyventi skausmo, ar, dar blogiau – pradeda jį neigti – už tai teks brangiai užmokėti. Skausmo sulaikymui išeikvojama be galo daug dvasinės ir psichinės energijos.
Savęs prievartavimas pagimdo daug pykčio, kurį paskui reikia kažkur dėti. Pyktis – be galo stipri energija, kuri pati savaime neišsisklaido. Visi destruktyvūs modeliai, aprašyti aukščiau, prasideda nuo savo asmenybės gniuždymo.
Patys spręskite – iš kur tokiam žmogui paimti jėgų, kad galėtų jausti užuojautą kitam, kad ir nuosavam vaikui?
Štai ir belieka arti kaip juodam jaučiui vien tam, kad „taip reikia“ ir atsipalaiduoti alumi, kadangi neįmanoma gyventi nuolatinėje įtampoje ir išlieti emocijas tik žiūrint futbolą.
Pripažinti berniuką ir jo emocijas – reiškia užtikrinti jo dvasinę sveikatą ir pilnavertį gyvenimą jam suaugus.
Jeigu jis vertinamas, gerbiamas – jis irgi vertins ir gerbs. Ir jeigu jam netenka slopinti savo jausmų, jis nereikalaus, kad tai darytų artimieji. Tik gerbdami save, mes galime reikšti pagarbą kitiems žmonėms.
Argi ne šito mes norime?
Šaltinis www.seimairnamai.eu