girl-447701_960_720

KAIP SKRIAUDŽIAME SAVO VAIKUS?

Viskas, ką darome vaikų labui, vėliau sugrįžta mums keleriopai. Jeigu vaikas auga pasitikėjimo atmosferoje – jis mokosi pasitikėti kitais. Jeigu mažylį myli ir palaiko, jis pats tampa dėmesingas ir rūpestingas. Tačiau esama baisių klaidų, kurias daro suaugę žmonės, kai juos įveikia pyktis ar abejingumas, kai nepagalvoja, kaip tai atsilieps mažai vaikiškai širdelei.

Mes labai stipriai skriaudžiame vaikus, kai:

Nesuprantame

Kai man buvo trylika – įsimylėjau. Berniukas buvo pirmūnas – savimi patenkintas, kandus. Bet man atrodė, kad jis – idealas. Tačiau tasai idealas visiškai nekreipė į mane jokio dėmesio ir viskas baigdavosi ašaromis. O mama, bandydama mane paguosti, kalbėjo visiškas nesąmones: “Ką tu! Juk tai taip nerimta. Praeis metai-kiti ir viskas baigsis”. O man visai nesinorėjo, kad įsimylėjimas pasibaigtų.

Vėliau pamačiau tą patį vaizdą viename filme:

-Mama, aš ją myliu!

-Oi, nejuokink! Tokių kaip ji tu dar turėsi milijoną.

Nepalaikome

Mažasis Karuzas atbėgo iš mokyklos apsiverkęs: “Mama! Dainavimo mokytojas sakė, kad mano balsas – tarsi vėjas kamine staugtų!” “Ką tu, sūnau, nieko neklausyk. Tu dainuoji kaip lakštingala, aš tai tiksliai žinau”. Baisu pagalvoti, kad pasaulis galėjo niekada neišgirsti didžiojo tenoro, jeigu ne ši išmintinga moteris. Pastoviai kartokite savo vaikams: “Tu gali. Tu su tuo susidorosi”. Šie žodžiai suteikia sparnus.

Lyginame su kitais vaikais

“Pasižiūrėk, kokia mergaitė – švarutė, tvarkinga. Ne taip kaip tu – paršelis”. Pažįstama scena? Aš tik vieno negaliu suprasti: ko tikisi pasiekti mamos, kai taria šiuos žodžius? Be neapykantos tvarkingai mergaitei čia sunku iššaukti kokias nors kitas emocijas.

Šaipomės

Užėjom su maža sesute į parduotuvę. Sesei buvo trys metukai, veidas išterliotas briliantine žaluma: pasigavo vėjaraupius. Neturinčios ką veikti pardavėjos atsisuko į mus ir pradėjo kikenti: “Oi, kokia gražuolė mus aplankė. Jūs tik pažiūrėkite!” Mano galvoje buvo tik viena mintis – paimti automatą ir iššaudyti tas išgamas.

Skaudiname žodžiais ir veiksmais

Aštuntoje klasėje laikiau save pakankamai suaugusia ir savarankiška mergina. Kartą užsisėdėjome su tėčiu prie geometrijos, kurią suprasti mano smegenys kategoriškai atsisakė. Ir tada kantrybės netekęs tėtis pliaukštelėjo man per uodegą. Ne tiek skaudėjo, kiek buvo skaudu. Ilgai su juo nesikalbėjau… O jis negalėjo suprasti, dėl ko taip stipriai užpykau.

Rėkiame ir nesivaldome

Pamenu, ligoninėje palatos kaimynė, užkankinta savo mažylio verksmo, sugriebė jį ir ėmė purtyti, šaukdama: “Kurių velnių tau dar trūksta?” Niekada nepamiršiu didelių, žydrų, siaubo kupinų mažylio akių, kuris nesuprato, kas vyksta. Man rodos, jai ir pačiai paskui buvo labai gėda.

Ignoruojame

Patikėkite – tai pats baisiausias dalykas. Japonų mokslininkai pademonstravo visam pasauliui bandymą su augalais. Trys vienodos sėklos buvo pasodintos į tris indus. Kiekvieną rytą, praeidami pro pirmą indą, mokslininkai sveikinosi su augalėliu ir tarė jam švelnius žodžius. Priešais antrą indelį jie šaukdavo ir pravardžiavo augalą įvairiausiais nemaloniais žodžiais. Trečią augalą jie paprasčiausiai ignoravo. Praeidavo pro šalį net nepažvelgę.

Pirmasis suvešėjo per visą palangę sodria žaluma. Antrasis visiškai išdžiūvo. O trečiasis – supuvo.

Vaikai – irgi mažyčiai ūgliai: tėvai, bėgant metams, gauna tą derlių, kurį patys užsiaugino.

O dabar atitraukite akis nuo ekrano ir įsivaizduokite savo vaiką. Štai jis gniaužia savo putlius kumštelius, juokingai rauko nosytę ir šypsosi bedante burnyte. Ir jūsų krūtinėje, į tai žiūrint, užgimsta kažkas labai didelio, šilto ir švelnaus. Šis mažylis myli jus be jokių sąlygų: nepaisydamas jūsų nuotaikos, dovanų, tiesiog dėl to, kad jūs esate jo mama ar tėtis. Ir už vieną tokią šypseną galima atiduoti viską pasaulyje.

Šaltinis

www.šeimairnamai.eu

RAŠYTI KOMENTARĄ