„Prašau, paduok mėlyną pieštuką”, — paprašote mažylio ir nesulaukiate nei pagalbos, nei atsakymo? Kyla klausimas, kodėl trimetis, keturmetis ar penkiametis vaikas nenori padėti mamai ar tėčiui? Nusiraminkite! Tai dar nereiškia, kad Jūsų vaikas kitoks nei kiti!
Vienas, iš pirmo žvilgsnio atrodantis paprastas dalykas — spalvų pažinimas. Psichologė Violeta Rimkevičienė pasakoja, kad „spalvas vaikai pradeda pažinti jau pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. Paprastai iki dviejų mėnesių kūdikiai skiria baltą ir juodą spalvas, kurios žavi savo kontrastiškumu. Jau po dviejų mėnesių, nesvetimos tampa mėlyna, violetinė, pilka ir kitos ryškesnės, šiltos spalvos. Keturių mėnesių kūdikiai jau skiria daugumą spalvų, o sulaukę šešių — jas supranta kaip suaugę”.
Klausiate savęs, kodėl tuomet vaikas nepaduoda prašyto daikto? Kodėl jis nesako žalias medis ar raudona uoga? Kodėl jam visos spalvos yra geltonos kaip saulė, žalios kaip žolė, mėlynos kaip dangus?
Spalvų pavadinimams reikia laiko
„Dviejų — penkerių metų amžiaus vaikai spalvas painioja pakankamai dažnai, tačiau būna keista, kai šešiametis susimąsto prieš atsakydamas, kokia saulės spalva”, — pasakoja Vilniaus nevalstybinio SOS darželio auklėtoja Lina Daugytė.
Jausti spalvas reiškia gebėti akimis skirti ne tik pagrindines geltoną, mėlyną, raudoną, bet ir per du šimtus jų atspalvių. Tačiau matyti spalvingą pasaulį dar nereiškia jį pažinti. Spalvų pavadinimams reikia laiko. Juos vaikai išmoksta nuo dviejų iki penkerių metų. Todėl labai svarbu šiuo laikotarpiu intensyviai su jais žaisti žaidimus, kuriuose yra daug spalvų, nuolat kartoti ir priminti, kur kokia spalva. Spalvotos kaladėlės, žaislai, spalvoti daiktai kambaryje ar paprasčiausi puodeliai, iš kurių kas dieną Jūsų sūnus ar duktė geria sultis — visa tai padeda pažinti ir prisiminti spalvas. Tereikia laiko, kantrybės ir pastangų.
Nepanikuokite anksčiau nei reikia
Pasitaiko atvejų, kuomet vaikai, paprašyti sudėlioti spalvotas kaladėles, tai padaro visiškai teisingai, tačiau kokios spalvos yra atskiras žaislas jie nežino. Nepanikuokite! Ramiai paaiškinkite, kokia tai spalva, koks jos pavadinimas. Galbūt Jūsų atžala paprasčiausiai nežino, kaip atrodo žalia ar raudona, o juo labiau šviesiai žydra?
Bet atsitinka ir taip, kad vaikučiai taip ir neatskiria nei vaivorykštės spalvų, nei juo labiau jų atspalvių. Aklumas kai kurioms spalvoms, tai – daltonizmas. Apie tai reikėtų susimąstyti, jeigu vaikas ilgą laiką nemato kurios nors iš spalvų, nuolatos ir ilgai painioja vieną spalvą su kita, silpnai skiria vieną iš daugelio spalvų, arba galbūt pastebėjote, kad jis mato nespalvotą vaizdą.
Jeigu pastebite bent vieną iš minėtų simptomų, būtinai nuveskite vaiką okulisto konsultacijai. Nerimauti nereikėtų, kol gydytojas, atlikęs spalvų juslės testus nepatvirtins, kad problema iš tiesų yra.
Jeigu rimtesnių sutrikimų nepastebite, nepamirškite, kad tik kantrus ir nuoseklus darbas su vaiku lemia spalvų pažinimo laiką. Spalvas jaučiame anksti, bet pažinti joms reikia ne vienerių metų. Todėl visiškai normalu, kad vaikas iki penkerių, kartais iki šešerių, žiūrėdamas į saulę, negali pasakyti, kokios ji spalvos, nors apie geltoną kažkur kažką jau yra girdėjęs.
Tai visada verta prisiminti:
- Matyti ir pažinti spalvas — tai ne tas pats.
- Daugelį spalvų ir atspalvių kūdikiai supranta jau šešerių mėnesių, tačiau pavadinimais jas įvardinti gali tik sulaukę penkerių, kartais ir vėliau.
- Spalvoti daiktai kambaryje — geriausi pagalbininkai išmokti spalvų pavadinimus. Tereikia nuolat juos priminti.
- Tik nuoseklus, kantrus darbas padeda pažinti spalvas ir jų atspalvius.
- Mergaitės paprastai anksčiau skiria spalvų pavadinimus nei berniukai.
Apsišarvuokite kantrybe ir Jūsų vaikas tikrai atneš bet kurį spalvotą pieštuką, kurio tik paprašysite!
