ŽIAURI REALYBĖ… KODĖL ELGETŲ VAIKAI BEVEIK VISĄ LAIKĄ MIEGA?

Šiandien viena kolegė pasakojo, su kokia nemalonia situacija savaitgalį jai teko susidurti. Sėdint kavinėje prie jos priėjo apskuręs 6-7 metų berniukas. Nuleidęs akis jis sumurmėjo akivaizdžiai atkaltą tekstą, kad turi parnešti pinigų, nes kitaip mama jį muš. Kolegė vietoj piniginės išsitraukė telefoną ir jau ketino skambinti pagalbos numeriu, kad kas nors atvažiuotų ir pasirūpintų vaiku. Juk nepriklausomai nuo to, ar iš tiesų mama jį baustų, ar tai tik eilinis sukčių triukas, – joks vaikas neturi gyventi tokiomis sąlygomis. Bet vos tik ji išsitraukė telefoną, vaikas kaip mat pabėgo.

Kita kolegė prisiminė dar vieną istoriją. Jos kieme gyveno berniukas, kuris vakarais eidavo rinkti butelių. Abu tėvai – bedarbiai alkoholikai, gyvenantys iš pašalpų. Vaikas iki išnaktų sėdėdavo lauke ir laukdavo, kol vietiniame miškelyje vakarojantis jaunimas baigs gerti alų ir atiduos savo butelius. Jis niekada neprašė pinigų, tiesiog susirinkdavo butelius. Kartą kolegė jį pakalbino ir sužinojo, kad tas berniukas per dieną turi surinkti tam tikrą pinigų sumą, tiek, kiek tėvas yra nustatęs. Bet prašyti pinigų jam uždrausta, nes kas nors gali iškviesti policiją, o tada prasidės problemos. Koks tolimesnis to vaiko likimas, nežinia…

Bekalbėdamos šia tema prisiminėme vieną vos prieš keletą dienų skaitytą straipsnį apie Ukrainos elgetų vaikus, kuris mus labai sukrėtė. Norime, kad ir tu paskaitytum.

vida-press-25e247g2-72392848

© Vida Press

Požeminėje perėjoje netoli metro sėdi sunkiai nusakomo amžiaus moteris. Jai galima duoti ir trisdešimt, ir dvidešimt tris, ir keturiasdešimt du metus. Plaukai susivėlę ir purvini, galva nuleista žemyn. Prieš jos kojas guli maišelis, į kurį gailestingi praeiviai meta pinigus. Gal ir nemestų, bet moteris turi akivaizdų „argumentą“, kodėl jai tų pinigų reikia – jos rankose ramiai miega maždaug 2 metų vaikas. Požeminėje perėjoje visą laiką šurmuliuoja žmonės, bet vaikui, regis, tai netrukdo.

Mėnesį laiko aš kasdien matydavau tą moterį. Įtariau, kam atitenka jos uždirbti pinigai. Kiek kartų apie tai kalbėta, kiek kartų rašyta… Bet žmonės gailestingi, nori padėti vargšams. Duoda pinigą tokiam „nelaimėliui“ ir jaučiasi gerą darbą padarę. Aš nė karto nedaviau pinigų, nes nenoriu, kad koks nors niekšas už mano pinigus nusipirktų dar vieną plytą į savo namą.

Bet sprendžiant iš to, kaip aktyviai žmonės šelpė tą moterį, jos šeimininkas jau turėjo būti pasistatęs visą dvarą. Ir jai, žinoma, kas nors atitekdavo, koks nors degtinės butelis vakarui. Šeimininkai tokių „taškų“ turi ne vieną. Bet jie godūs, ir žiaurūs. Ant baimės ir žiaurumo laikosi visas jų verslas. Aplinkiniai nesusimąsto, kad tai ne šiaip elgetos, kad šitos vietos požeminėje perėjoje bet kas neužims – vieta kainuoja tam tikrą sumą, kurią tenka kasdien atiduoti šeimininkui.

Bet mane kankino kitas dalykas… Po mėnesio laiko, kuomet kiekvieną dieną praeidavau pro tą pačią moterį ir jos vaiką, aš pagaliau supratau, kas šioje situacijoje man atrodė ne taip, nepaisant to, kad tokio dalyko kaip valkataujanti mama su vaiku apskritai neturėtų būti.

Vaikas miegojo. Nei garselio. Miegojo, savo veidelį atrėmęs į tariamos mamos kelius. Elgetaujanti moteris pakėlė akis ir mūsų žvilgsniai susitiko. Kas iš jūsų, mieli skaitytojai, turi vaikų? Prisiminkite, kaip jie elgėsi būdami 2-3 metų, kiek jie miegojo? Valandą/dvi pietų miego, o tuomet – vėl į trasą.

Per visą mėnesį aš NĖ KARTO nemačiau to vaiko pabudusio.

Kodėl jis visą laiką miega? – paklausiau tariamos mamos.

Elgetaujanti mama apsimetė, kad nieko neišgirdo ir susisuko į savo striukę. Pakartojau klausimą. Moteris pakėlė akis, buku žvilgsniu pažiūrėjo kažkur man už nugaros, o jos žvilgsnyje matėsi tik abejingumas ir susierzinimas.

Eik n… – pasakė ji tik lūpomis, o aš iš naujo klausiau to paties, kodėl vaikas miega?!

Ant savo peties pajutau kažkieno ranką. Kažkoks vyras nusprendė apginti valkataujančią moterį ir atskaitęs man moralą ištiesė jai kelias monetas. Grįžęs į namus jis tikriausiai pasakos, kaip apgynė vargšę nuo kažkokio turtingo niekšo.

O vaikas ir toliau miegojo…

Paskambinau vienam savo pažįstamam čigonui, kuris buvo labai nustebęs dėl mano įsitikinimo, esą būtent čigonai laiko visą šį verslą. Sužinojau, kad Kijeve elgetavimo schemas atidirbę moldavai ir tie patys ukrainiečiai. Pirmieji, beje, daugiau dirba su invalidų vežimėliuose sėdinčiais elgetomis. O visas šis biznis labai gerai ir aiškiai organizuotas, valdomas nusikalstamo pasaulio grupuočių. Ir pelnas iš visos grupuotei priklausančios elgetų kariaunos – tikrai ne kelios dešimtys dolerių per dieną.

Puslapiai: 1 2

4 Komentarai

  • Loreta

    Ziauru. Sunku suvokti, tokius baisius dalykus!

    29 rugsėjo, 2016 at 13:07
  • Agne

    Geriau buciau neskaicius…

    29 rugsėjo, 2016 at 13:07
  • Laura

    Skauda sirdi ir begalo gaila tu vaiku, tikrai ziauri realybe, bega asaros kaip baisu!

    29 rugsėjo, 2016 at 13:08
  • Asas

    O tai kur institucijos? Kita vertus, ne asarot tada reikia, o pamacius tokia situacija kviesti policija. Kad ir straipsnio autorius. Tai kodel nekvietet policijos? Ok, issiaiskinot kad vaikai apsvaiginti, nu ok, kita diena nueini, pastebi kuri laika ir kvieti policija.

    13 birželio, 2018 at 23:46

RAŠYTI KOMENTARĄ