2016-01-22
Šįryt anksti atsikėlę išbildėjom į Jeruzalę. Man miestas iš pirmo žvilgsnio pasirodė labiau kosmopolitiškas – taip, čia ne tiek daug dangoraižių, kiek buvo Tel Avive, bet miestas turi tramvajų (ko Tel Avive nebuvo), daugiabučiai daug gražesni ir daug daugiau turistų! Vaizdai atsiveria nerealūs!!!
Daug kalnų, o ant jų stovi balti nameliai (visgi šventas miestas) ir auga alyvmedžiai. Taip, čia žmogučių su ginklais tikrai daug daugiau, bet jie nekelia nerimo. Taigi susiradę savo viešbutį Jeruzalėje ilgai neužsibuvome ir nusprendėme, kad nuotykių mums dar tikrai negana tad pirmyn į Palestiną apžiūrėti Betliejaus.
Beieškodami autobuso į Betliejų, aptikome Raudų sieną, prie kurios trumpam sustojome pasimelsti. Čia mūsų pirmą kartą buvo paprašyta parodyti savo krepšius.Taigi susiradę autobusą, išvažiavome į Palestiną. Tiesą sakant net nesupratoms, kad mes jau vietoje! Nekirtome jokių sienų – nieko… Palestinoje prisiminėme Maroko įspūdžius dėl įkyrių arabų. Dar nespėjus išlipti iš autobuso taksi vairuotojai siūlė savo paslaugas. Nusiderėjom nuo 120 iki 50 nis, bet vis tiek taksi neėmėm, o nusprendėm pasivaikščioti patys. Įkyrūs taksistai sekiojo visą kelią ir nukreipdavo reikiama linkme, jei ne ten pasukdavome… taigi ką pamatėme Betliejuje: Jėzaus gimimo vietą (nieko autentiško! Jokios prakartėlės, tiesiog stovi bažnyčia, tiesa, tenka pripažinti, kad įspūdingo grožio) ir Pieno gotoje pasimeldžiau bei padėkojau Marijai, kad galiu Motiejuką maitinti savo pieneliu. Taigi pamatėme tik tiek.
Prieš išvažiuodami iš Palestinos dar suvalgėme po pigų kebabą (čia viskas pigiau) ir dar taksistas papasakojo apie vykstančias demonstracijas. Klausiau, ar jiems čia saugu gyventi, tai jis sakė, kad neturi iš ko rinktis. Čia jis gimė, o išvažiuoti niekur negali. Pasirodo į Palestiną gali patekti visi, tačiau į Izraelį vykdoma griežta kontrolė ir palestiniečiai čia neįleidžiami. Važiuojant atgal pateikėme savo pasus bei vizas. Buvo labai keista, kad privažiavus sieną, visi musulmonai ir arabai išlipo iš autobuso ir pasus kontrolei davė lauke, o turistai liko autobuse. Niekas nieko nesakė, tai buvo kaip kažkokia nerašyta taisyklė.
Taigi grįžome į Jeruzalę jau saulei nusileidus. Kaip keista, kad visame mieste vyravo tokia tyla… jokia parduotuvė nei kavinė nebedirbo.. ir tik šimtai juodai vilkinčių žydų traukė viena ir ta pačia kryptimi (kaip spėjame melstis)….
Dovilė
