MAMYTĖS DIENORAŠTIS: VIENERI METAI SU MOTIEJUMI
2016-06-07
Prieš savaitę artimųjų ir draugų rate atšventėme pirmąjį Motiejaus gimtadienį. Šventė praėjo sklandžiai, oras lepino šiltas, saulėta diena ir nė lašeliu lietaus. Žinoma, Motiejus nelabai suvokė šios šventės svarbą, bet džiaugėsi galybe dovanų bei galimybe užpūsti gimtadienio žvakutę (prireikė ir mamos pagalbos). Bet šiame įraše norėčiau kalbėti ne apie pačią šventę ir pasiruošimą jai, o apie savo mintis, jau vienerius metus būnant mama.
Iš tiesų, laikas skriete praskriejo. Kartais prisimenu praėjusias dienas ir svarstau, kodėl ligoninėje Motiejus gulėdavo savo lovelėje, o ne man ant rankų? Gal per mažai jį glaudžiau? Iš tiesų, tai esu puiki mama, bet taip labai pasiilgstu tų pirmųjų savaičių, kai Motiejukas buvo toks mažytis ir trapus. Su nostalgija prisimenu mūsų pirmąsias akimirkas, praleistas kartu. Tai laikas, kurio jau nebe pakartosi… O kartais prieš miegą pasvarstau, kur dingo diena? Ir taip norisi prieiti prie mažylio lovelės, švelniai jį pažadinti ir dar šiek tiek pažaisti kartu 🙂
Iš praėjusių metų nenorėčiau ištrinti nei vienos minutės. Žinoma, buvo visko: ir ašarų, ir nuovargio, ir nemiegotų naktų, ir ligų (pfu pfu pfu rimtesnių pavyko išvengti:)). Bet džiaugiuosi kiekviena praleista akimirka kartu, nes visa tai mane užgrūdino, išmokė kantrybės, atidumo, pastangų suvaldyti savo mintis ir emocijas. Niekada negalvojau, kad galima taip besąlygiškai atsiduoti, kovoti už savo nuomonę, požiūrį, už skanesnį, sveikesnį kąsnį, už paprastus dalykus kasdienybę paverčiančius nuotaikinga, kupina juoko ir gerų emocijų diena. Labai dažnai klausiu savęs, ką aš veikiau, kuo aš buvau ir kaip aš gyvenau be Motiejaus?! Tik tapus mama egzistavimas įgijo milžinišką prasmę. Noriu pasakyti, kad tik dabar aš iš tiesų GYVENU. Atrodo, kad Motiejus pažadino mus iš snaudulio, kasnakt besikartojančio labai panašaus sapno. Nenorėčiau Motiejaus vadinti projektu, bet jei tai projektas – tuomet pats svarbiausias ir atsakingiausias gyvenime. Juk tik nuo mūsų, tėvų, priklausys, kokiu žmogučiu Motiejus taps. Kokias įdiegsime jam vertybes, ar skatinsime siekti savų tikslų, ar apribosime savo neįgyvendintomis svajonėmis? Ar auginsime laisvą, kūrybingą sūnų, ar kaip tame anekdote, kuriame sakoma, jog vaikas iki 4-ių metų galvojo, kad jo vardas Negalima? Tiek daug dar nežinau, tiek daug dar teks išmokti ir išmokyti sūnų. Kas vakarą, prieš užmigdama, kaip mantrą kartoju ir meldžiu Dievo trijų dalykų, kad Motiejus užaugtų sveikas, linksmas ir laimingas. Nežinau, kodėl, bet tai man atrodo patys svarbiausi dalykai. Būtent tuo ir pagrįstas mano auklėjimo metodas 🙂 Na ir nieko sau negaliu padaryti, myliu šį mažą žmogeliuką, šią Dievo palaimą, išmokiusią mus tiek daug, į mūsų gyvenimą atnešusią tik pačius gražiausius prisiminimus, užkrečiantį juoką ir pačias teigiamiausias emocijas.
Su gimtadieniu, mano mylimas Motiejau!
Tavo mama, Dovilė