Dabar daugybė moterų vietoje motinystės renkasi karjerą. Ir turi tam rimto pagrindo.

Kai samdaisi į darbą, tau suteikiama daug teisių ir pareigų. Kai tampi mama – pas tave vien tik pareigos, ir jokių teisių.

Kai pasisamdai dirbti, tu gali susikrauti lagaminą ir išskristi 2 savaitėms atostogų, ir darbovietė liks už tūkstančio kilometrų. Tu atsijungi telefoną ir guli po palme, mėgaujiesi saulute. Atostogos – tavo laikas.

Mama atostogų neturi. Ir negali turėti. Net jeigu tu važiuoji kažkur be vaikų, vis tiek jiems skambini, apie juos galvoji. Perki dovanas, pergyveni: ar ruošia jie pamokas, ar nekankina močiutės. Tu gali pasiimti juos drauge atostogauti. Ir tada lakstai su jais po paplūdimų – pasitepk kremu, maukis šortus, nebrisk giliai į vandenį, pažaisk su kamuoliu…

Kai pasisamdai į darbą, tavo darbas trunka nuo 9 iki 18. kartais užtrunki kelias valandas, bet apskritai tu žinai, kad nuo aštuntos vakaro iki devintos ryto – tavo laikas ir darbas tavęs neliečia. Tu gali netgi neatsiliepti, jei skambina telefonas, ar išvis jį išjungti. O paskui pasakyti, kad miegojai.

Mamos nemiega. Jų pamaina tęsiasi ištisą parą. Iš pradžių tu nemiegi, nes pas mažylį pilvukas, paskui dantukai, paskui naktiniai košmarai… O paskui nedidelė pertrauka – ir jam jau prasideda naktinės diskotekos, nakvynės pas draugus. Ir tu visada budi savo poste. Tu atsikeli ryte ir galvoji – kuo pamaitinti vaiką. Paskui – kaip jį aprengti, kur nuvesti, kuo jis užsiima ir ar viskas su juo gerai… Ir taip 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę.

Iš darbo tu visada gali išeiti. Parašyti prašymą ir pamojuoti rankute visiems, kurie tau taip įkyrėjo. Lik sveikas, užknisantis ir godus direktoriau. Aš sau naują susirasiu, dosnesnį. Ir kas įdomiausia – tu tikrai gali susirasti dosnesnį ir neužknisantį. Galų gale, daugybė žmonių juk keičia darbovietes.

Iš mamos darbo niekas neatleis. Teoriškai ji gali viską mesti ir išmauti į kitą miestą, palikti namuose tuos, kas neduoda miegoti, trukdo valgyti, terlioja naujas sukneles ir visur išmėto žaislus. Tačiau praktiškai – reta mama taip padarys. Vaikas – tai visada atsakomybė.

Kai pasisamdai dirbti – tau moka atlyginimą. Štai tas dalykas, dėl kurio 5 dienas per savaitę tu dirbi.

Mama algos negauna. Yra vaikiškų pašalpų – jų dydis kelia daugiau juoko negu įkvėpimo. Yra vyro atlyginimas. O mamos darbą tu dirbi tiesiog šiaip. Nes tai tavo pašaukimas.

Ir jeigu šitaip žiūrėsime į gyvenimą, tada viskas teisinga – iš darbo daugiau naudos, negu iš motinystės. Ir laisvė, ir pinigai, ir galimybės…

Bet…

Niekada gyvenime per korporatyvą, skirtą Motinos dienai, tu neištirpsi, gavusi pasveikinimą iš kolegos, kaip ištirpsti, gavusi maža rankute nupieštą atviruką su užrašu „Mamai“.

Niekada tavo širdis neišsilydys, tarsi vaškinė žvakutė, nuo viršininko šypsenos. O kai šypsosi tavo bedantis mažylis – tu pasirengusi pakloti visą pasaulį po jo mažomis kojytėmis.

Niekada gyvenime įvykdžiusi pardavimų planą darbe nepajausi tokio įkvėpimo, kiek jo suteikia pirmasis dantukas ar pirmasis tavo mažylio žingsnis.

Niekada gyvenime tu nesėdėsi ir nežiūrėsi susižavėjusi, kaip valgo tavo kolega, ir jau tikrai nesigrožėsi, kaip šnarpščia tavo miegantis viršininkas.

Niekada ir niekam gyvenime tu taip rūpestingai nerinksi dovanų po eglute – juk tu nori pamatyti susižavėjimą pačiose mylimiausiose visame pasaulyje akyse.

Ir kokia neįtikėtina laimė – įžvelgti savo mylimą vyrą jūsų bendruose vaikuose. Įžvelgti sūnuje jo akis, jo lūpas, jo šypseną…

Žiūrėti, kaip auga tavo vaikas, padėti jam jo kelyje ir būti greta, kai sūnus taps vyru, o dukrelė – moterimi. Argi ne tai yra aukščiausia moters paskirtis?

Ar gali koks nors postas ar atlyginimas pakeisti šiuos pojūčius?

Man, kaip dviejų mažylių mamai – atsakymas vienareikšmiškas.

Netgi kai mažylis nemiega naktimis, nes kankina dantukai.

Netgi kai vyresnysis rodo kaprizus ir nenori eiti į darželį.

Netgi kai jie vėl ir vėl sujaukia namus, išmėtydami žaislus.

Netgi kai ant mano mėgstamiausios naujos suknelės atsiranda dėmė nuo košės.

Netgi kai neįmanoma surasti pusvalandžio ramiai paskaityti knygą.

Netgi kai…

Šaltinis http://seimairnamai.eu/