3–4 gyvenimo savaitę kelia galvutę;
2–3 mėnesį apsiverčia;
5–7 mėnesių pradeda šliaužioti;
6–8 mėnesių atsisėda;
8–12 mėnesių ima ropoti;
10–14 mėnesių pradeda vaikščioti.
Šis kalendorius – anaiptol ne taisyklių rinkinys, kurių būtinai reikia prisilaikyti. Jis tik turėtų padėti suprasti vaikučio judėjimo ir atramos aparato vystymosi eigą, tačiau verta įsidėmėti ir tai, kad kai kuriuos veiksmus kūdikis gali atlikti ir anksčiau ar vėliau, o kai kurių ir visai nedaryti. Kodėl taip nutinka, kas yra normalu, o kas ne – mums papasakojo Vilniaus universiteto Anatomijos, Histologijos ir Antropologijos katedros vedėja doc. Janina Tutkuvienė.
Nuo pirmųjų dienų…
Pradėkime nuo pat pirmųjų kūdikio dienų – galima tik pasidžiaugti, kad naujagimiai nebevystomi taip stipriai kaip anksčiau. Stipriai suveržti vystyklų kūdikiai ramiau miegodavo, bet, žinoma, negalėjo laisvai judinti nei kojyčių, nei rankyčių. O tai, kad kūdikėliams dabar leidžiama laisvai judėti,ir jis net skatinamas tai daryti, laikoma viena iš spartesnio vaiko vystymosi priežasčių. Pašnekovė pataria mamai, galbūt pasitarus su pediatru ar kineziterapeutu, švelniai masažuoti savo vaikutį: „Čia nereikia jokių didelių mokslų. Sulenkite, ištiesinkite rankytes, pamaigykite, paglostykite, pakutenkite. Iki lubų įsiaudrinus gal ir nereikia mesti – bet ir tai ne šiaip sau sugalvota. Išmesto į viršų vaiko visi raumenys ir raiščiai atsipalaiduoja, ir tai veikia labai teigiamai.“ Tėveliams svarbu žinoti, kad mažo žmogeliuko kaulai, raumenys ir raiščiai gali vystytis ne visi kartu — tada nuo pirmųjų dienų gali formuotis stuburo, pečių ar klubų juostos netaisyklinga padėtis. Tuomet labai padeda būtent viso kūno atpalaidavimas – galima ilgiau kūdikį maudyti šilto vandens vonelėje, vaiką niurkyti, glostyti ir myluoti – dauguma tėvų taip daro, patys nesusimąstydami apie naudą. O ji tokia – pagerėja kraujo apytaka, stiprėja raumenys, paskui juos geriau formuojasi raiščiai ir kaulai. Norint pagerinti virškinimo organų veiklą, vaikutį patariama guldyti ant pilvo. „Tai jam nepatinka, kūdikėlis stengiasi atsiversti, pasisukti ir pats savo liemeniu atlieka judesius — stiprėja pilvo sienelė ir nuo jos banguojančių judesių pradeda geriau veikti vidaus organai“ , — paaiškina J. Tutkuvienė.
Kas seka po ko?
Trečią, ketvirtą gyvenimo savaitę naujagimis turi kelti galvytę ir išlaikyti ją – bent sekundę ar dvi. Su galvos kėlimu susiję nugaros ir liemens raumenys, stuburo formavimasis. Antrą, trečią gyvenimo mėnėsį vaikas pradeda vartytis. “Turbūt visos mamos yra tai patyrusios – paguldydavai ant stalo ar ant lovos, ir vaikutis niekada neapsiversdavo – per tą laiką gali nubėgti į vonią ar dar kažką greitai nuveikti. Bet vieną gražią dieną jis apsiverčia ir nukrenta nuo to stalo“, — pasakoja docentė. Kad vaikutis apsiverstų, ir mamai reikėtų truputį pasistengti: pervystydama pirmų savaičių vaikutį turi guldyti ant pilvuko – tai skatina laikyti galvutę ir tobulėja liemens judesiai. Praėjus keliems mėnesiams po apsivertimo, vaikelis gali pradėti šliaužioti. Taigi to galime sulaukti iš penkių-septynių mėnesių kūdikio, arba net ir vėliau. Kai sustiprėja kojų ir liemens apačioje esantys raumenys, vaikutis ima ropoti – paprastai prieš pradedant vaikščioti – tarp aštuonių ir dvylikos mėnesių. Pats atsisėsti gali ir šešių, ir aštuonių mėnesių kūdikis. Kai kurie pradeda sėdėti labai anksti – būdami vos penkių mėnesių. Jei dar nesėdi aštuonių mėnėsių vaikutis, reikia stebėti, ką jis dar daro – galbūt puikiai vartosi ir net šliaužoja, gal sėdėti jam tiesiog nepatinka. Žodžiu, vaikas nebūtinai vystosi taip, kaip parašyta vadovėliuose, ir nebūtinai vienas veiksmas seka po kito: „Reikia žiūrėti kompleksiškai. Jeigu vaikas apskritai nejudrus, vangus, suglebęs – tada reikia ieškoti raumenų, nervų ar kitokios ligos. Tačiau nereikia nerimauti, jei vaikas atsistojo nešliaužiojęs, arba jei nemėgsta stovėti ar sėdėti. Tačiau viena taisyklė galioja visiems vaikučiams – iki keturiolikos mėnėsių mažyliai turi pradėti vaikščioti.
Ar verta skubinti?
„Jei vaiką dirbtinai forsuosite, galbūt jo intelektualines savybes ir paskatinsite, bet judamojo aparato vystymąsi – kažin. Jis toks senas, primityvus, ir kaip genetikos lemta, taip ir bus. Mama gali tik padėti vaikučiui vystytis – paskatindama judesį, pamasažuodama, tačiau jokiu būdu nereikia to dirbtinai forsuoti“, — pataria pašnekovė. Štai vienas iš netinkamo elgesio pavyzdžių – dar nesėdintis kelių mėnesių kūdikis sodinamas apkamšius iš visų pusių pagalvėmis – krypsta mažojo stuburiukas. Kol vaikas pats nesisėda, nerekomenduojama sodinti jo ir į vertikalią nešioklę. Beje, rinkdamiesi nešioklę atkreipkite dėmesį, ar kieta jos nugarėlė ir ar ji turi vaiką prilaikančius diržus. Nereikia vaikučio sodinti per prievartą – kai jo kūnelis bus pakankamai išsivystęs, jis pats tai padarys. O jei mažylis jau rodo norą atsisėsti, galima jam padėti – tegu vaikutis sėdasi laikydamasis už jūsų pirštų. Šliaužiojimo ir ropojimo metu atliekami judesiai teigiamai veikia stuburo vystymąsi, todėl reikėtų paskatinti vaikutį tai daryti – pavyzdžiui, paguldyti vaiką ant pilvo, priglausti savo delną prie jo padukų ir vos stumtelėti. Arba priekyje mažylio padėti žaisliuką, kad bandytų jį pasiekti. Ir pabaigoje – apie berniukus ir mergaites: taip jau gamta lemia, kad berniukai paprastai gimsta didesni ir sunkesni už mergaites, ir vystosi jie paprastai greičiau.
