MAMOS, KURIOS ĮKVEPIA! VALENTINA: “VAIKAI UŽAUGA IR IŠEINA, O MES LIKSIME SU SAVIMI VISADA”

Nepaslaptis, Valentina Kvaraciejienė – bendrosios praktikos gydytoja odontologė, jau nuo vaikystės žinojo kuo taps užaugusi ir sėkmingai šią svajonę įgyvendino. Šiandien, Valentiną galime drąsiai įvardinti savo srities profesionale, o jos charizmatiškas charakteris, Instagrame subūrė jau didesnę nei 20 000 sekėjų armiją. Moteris atvira, jai darbas – lyg oras! Tad susilaukusi dukros, po mėnesio išskubėjo atgal į darbą – “Jei būsiu laiminga, bus laimingi ir mano artimieji”.

75242199_2783679098350226_2431911638064955392_n

Dažniausiai kiekvienos mamytės interviu pradedame klausimu, kaip pasikeitė gyvenimas tapus MAMA, bet šį kartą paklausime, kokia buvo Jūsų pačios vaikystė?

Mano vaikystė buvo kupina nuotykių. Dievinau stovyklas, todėl dažnai jose leisdavau savo laisvalaikį. O būdama 6 metų pradėjau lankyti mokyklą (liepos mėnesį suėjo 6 metai, o rugsėjį jau ėjau į mokyklą). Turiu brolį ir sesę, tarp kurių mus skiria nemažas amžiaus skirtumas: tarp manęs ir brolio – 12 metų, tarp manęs ir sesers – 7 metai. Tad vaikystėje, aš visada būdavau viena. Tačiau man tai netrukdė… Aš nuolatos buvau paieškose… Eidavau viena į mišką ir ieškodavau lobių (taip taip, tikrai)! Miške turėjau savo darbo “štabą”, kur viena ir žaisdavau. Trumpai tariant buvau visiška “ieškotoja” (šypsosi). Mano mama buvo gydytoja – odontologė, tai aš nuolatos žaisdavau, jog ir aš esu gydytoja, mane ši profesija labai žavėjo nuo pat vaikystės.

Jei reikėtų nutapyti Valentinos portretą, koks jis būtų?

Matyt priklausytų nuo to – kiek tapytojas mane gerai pažinotų! Sunkus klausimas, negaliu atsakyti, tik norėčiau, kad to portreto spalvos būtų pastelinės.

Instagrame turite daugiau nei virš 20 000 sekėjų. Nuo ko viskas prasidėjo? Kokiu tikslu kuriate turinį? Ar neapsunkina gyvenimo žinomumo kaina – juk neabejoju tame kely sutinkate ne tik teigiamus sekėjus..?

Instagramo paskyrą man sukūrė mano buvusi asistentė Milana. Ji man parodė, kaip galime pasidalinti tuo, ką mes darome, ką mes dirbame ir kaip apšviesti kuo daugiau žmonių, būtent šia tema. Ši platforma man labai prilipo ir patiko. Sekėjų augimas parodė, kad tai kuo dalinuosi yra aktualu ir suprantama. Visada maniau, kad gydytojai per mažai bendrauja su žmonėmis apie prevenciją. Šiai dienai – karantinas, tai kaip tik ir sustiprina prevencijos stiprumą ir svorį! Aš niekada nebuvau is tų gydytojų, kurie tik suplombuoja… Man visada rūpėjo, kad žmogus supratų kaip ir ką galima padaryti, jog netektų dantų plombuoti ir taisyti. Tam Instagramas labai pasitarnavo! O kalbant apie sekėjų skaičių – na, ne tai mano siekiamybė… Aš niekada nepriimu jokių dovanų už reklamą, nors pasiūlymų gaunu tikrai labai daug. Visada atsakau, kad aš ne “influencerė”, o gydytoja ir žmogus – mano misija kitokia.

Kiekviena moteris turi tą moterišką instinktą tapti mama. Ar Jūs ruošėtės tam ar tai nutiko netikėtai?

Kai buvau jauna (24-ių), norėjau turėti 3 vaikus, visada norėjau 3 berniukų (šypsosi)! Bet susiklostė gyvenime taip, kad tik 34-ių susilaukiau mergaitės. Labai bijojau… Galvojau nemokėsiu prie jos “prieiti”, bet Dievas žinojo, kad man galima siųsti būtent mergaitę (šypsosi). Tuo metu buvau subrendusi moteris ir labai tikslingai siekiau būti mama.

48392237_2218227528228722_8478420400429072384_n

Na, ir pagaliau tas klausimas, tai kaip viskas pasikeitė gimus dukrai ir tapus MAMA? Ir ar apskritai pasikeitė kas? 

Niekas nepasikeitė, išskyrus – atsirado nerealiai stiprus atsakomybės jausmas! Ir baimė, kad esu atsakinga ne tik už save.

Ar teko susidurti su kažkokiais iššūkiais?

Nebuvo man nei depresijos, nei kažkokių baimių – nieko… Matyt mano amžius jau tas, kai viską priimi natūraliai. Be to, ir medicinos išsilavinimas duoda savo, esu ramių nervų ir logiško mąstymo, retai pasiduodu emocijoms.

image1bbGreitai išskubėjote atgal į darbą, su kuo likdavo Jūsų Sofija? Ar nebuvo gaila jos palikti?

Į darbą sugrįžau po mėnesio, negalėjau ilgiau išbūti namuose. Jūs tik pagalvokit, paskutinį pacientą priėmiau penktadienį, o šeštadienį jau pagimdžiau (šypsosi). Dirbau iki pačios paskutinės minutės!

O Sofijos palikti nebuvo gaila, nes ji nuolatos miegodavo, buvo visiška miegalė… Turėjau pačią geriausią auklę, tiksliau ją turime ir dabar, ji lyg močiutė, 62 metų pedagogė (buvusi pedagogė). Nuo jos tokia šiluma sklinda, kad nebuvo nei akimirkos gaila ar baisu.

Papasakokite daugiau apie savo darbą. Kas Jus labiausiai motyvuoja?

Manęs motyvuoti darbui tikrai nereikia! Niekas manęs nemotyvuoja, niekas manęs nestumia. Jei paklausčiau – “kas Jus motyvuoja kvėpuoti?”, atsakymas matyt būtų “noras gyventi”. Tai darbas – mano gyvenimas, mano oras.

Kaip laviruojate tarp darbo, šeimos, laiko sau? Kaip viską suspėti, jog visi būtų laimingi ir niekas neliktų nuskriaustas?

Visų pirma, aš asmeniškai manau, jei laiminga žmona, mama, bus laimingi ir visi šeimos nariai. Mano mąstymas toks, pirmiausia buvau aš, tada mes – kaip pora, o tik tada mes – kaip tėvai.

Ar turite kažkokias šeimos tradicijas? 

Tradicijų turime labai daug! Pirma – mes turime tradiciją kartu apsikabinti, kai pabundame ryte. Tradiciją – dainuoti automobilyje, tradiciją – prieš miegą pasikalbėti, tradiciją – sekmadienį kartu važiuoti pusryčiauti į miestą. Kartas nuo karto, būtinai turime kartu su vyru vykti atostogų tik dviese! Ir dar daug kitokių…

image0bbJūsų dukrytė – nuostabi. Visas Instagramas gėrisi jos žavesiu, sąmoningumu. Kaip manote, ar tokį charakterį nulemia asmeninės savybės, ar tai tėvų įdirbis ir auklėjimas?

Hmmm… Dėl dukros auklėjimo ir genų santykio duosiu pavyzdį, kuris man padeda, kuriuo aš remiuosi. Jeigu mes pasodinsime ramunėlę prie kelio, kur blogas dirvožemis, tai nežiūrint jos genetikos, ramunėlė bus paliegusi ir negraži. Tačiau, jeigu pasodinsime į derlingą dirvožemį, tai ji išaugs labai graži ir žydinti. Tai – tas pats galioja ir su vaikų auklėjimu… Tai genai genais, bet dirvožemis yra mūsų indėlis, kiek mes skiriame laiko, kaip juos mokysime, bendrausime, supažindinsime su pasauliu, kokią asmenybę formuosime, kokius įdiegsime moralės principus, pagarbą žmogui ir t.t… Čia yra mūsų indėlis.

Ir pabaigai, ko norėtumėte palinkėti kitoms būsimoms ir esamoms mamoms?

Mamoms palinkėti noriu, kad daugiau mylėtumėte pačios save! Ir nepamirškite – gyvenime žmogus laimingas tik tada, kai save realizuoja! Vaikai užauga ir išeina, o mes liksime su savimi visada. Todėl kurkime ne tik vaikus, bet pirmiausia, pačios save, kad mūsų vaikai galėtų mumis didžiuotis.

Nuotraukos iš asmeninio albumo.

RAŠYTI KOMENTARĄ