NUPLIKYTI VAIKUČIAI
Tikriausiai pirmąjį iš visų kartų rašau tekstą piktas. Piktas, nes gaila žmonių, pačių mažiausių, kurie patys neapsisaugos, jei jų neapsaugos suaugę, atsakingi, mylintys tėvai. Piktas ant vienos išskirtinės grupės pacientų (vaikų) tėvų. Vaikai yra įdomūs pacientai, kartais labiau serga ir gydyti reikia tėvus, bet šį kartą ne apie tai. Esu piktas, bet kaltinti ir smerkti nenoriu. Rašyti tekstą, plėtoti šią temą ir kalbėti lengviau, nei sėdėti kabinete ir priiminėti nudegintus vaikus ir jų tėvus. Ir jau verčiau rašinėsiu internete, kelsiu šį klausimą, ir padėsiu išvengti kad ir vieno nudegimo ir jausiuosi kažką nuveikęs, nei kad sėdėsiu kabinete, priiminėsiu dešimtis nudegintųjų ir nesakysiu nieko, tylėsiu ir lauksiu naujų atvejų…
Šio teksto tikslas – informuoti ir akcentuoti vaikų nudegimų problematiką ir prevenciją. Mes, suaugę turime būti maksimaliai atsakingi ir sąmoningi apsaugant vaikus nuo absurdiškų traumų. O nudegimai ir nuplikymai ir yra būtent tokios traumos. Įvykusių traumų neatšauksime, vaikams košmariškų atsiminimų neištrinsime ir neatsuksime laiko atgal, todėl turime stengtis iš visų jėgų išvengti naujų nudegimų atvejų.
Na, o prieš skaitant toliau, prašau nereikia jokių komentarų po šiuo mano įrašu. Tiksliau, nereikia dalintis įžvalgomis ar išgyvenimais, vieno atvejo ar kažkur kažkam įvykusio atvejo patirtimis. Taip pat nereikia ir pamokymų man – koks aš baisus ir nesupratingas, kad neturiu savo vaikų, nesuprantu, kad prabilt galėsiu tik kai jų turėsiu.
Kodėl taip drąsiai kalbu? Todėl, kad situacija panašu nesikeičia. Jei vieną dieną nudegimų pavyksta išvengti, tai kitą dieną atvyksta trys rytinės kavutės aukos (rytinės kavutės – rytiniai kūdikių nuplikymai). Suskaičiuota, kad apie 3/4 nudegimų galima išvengti, taigi, pavyzdžiui, Vilniuje iš 500 kasmetinių svečių, apie 375 galėtume ir nesulaukti. Laimingi būtų visi.
Kas nesusiduria su šia problema, tikrai negali iki galo suprasti kokio dydžio tai problema ir kodėl aš supykęs. Nudegimas arba nuplikymas nėra taip jau nekalta ar tiesiog paprastas nelaimingas atsitiktinumas. Nudegimai sukelia didžiulį skausmą. Nuo skausmo galima ir numirti. Nuo nudegimo ir ypač didesnio ploto – numirti galima dar ir greitai. Ar bent įsivaizduojate kaip atrodo kasdienis paciento pertvarstymas? Bendrojoje nejautroje. Ar įsivaizduojate kas lieka sugijus nudegimui ir kokie randai susiformuoja, kaip sužalojama vaiko psichika? Kiek ilgai jūs ištvertumėte nudegintų vaikų rėkimą atvežus juos į ligoninę, kai atvejai eina vienas po kito?
Tikiesi, kad tėvai, atvežę tokį vaiką bent jau papasakos kokią nuostabiai suktą istoriją, kaip gi pavyko nuplikinti tą vaiką. Bet ne, didžiąją daugumą atvejų išgirsti tą pačią nuvalkiotą dainelę, skambančią maždaug taip: sudėjau savo pomidoriukus į puodą ir užpyliau verdančio vandens iš virdulio. Ir nusilupo odelė… Tai va, odelė… Graudu.
Štai keletas pavyzdžių kaip skamba pokalbiai su tėvais:
-Na tai kas nutiko?
-Gėriau kavą…
-Papasakokit, kaip gi tai nutiko?
-Nu tai valgiau sriubą…
-Kas atsitiko?
-Tai leidau karštą vandenį į vonią…
Ne nu bet vistiek nesuvokiama, o tai ką padarė vaikas, kad reikėjo apipilti!? Deja, iš tėvų kartais atrodo, kad jis kaip ir pats kaltas: „Nu tai jis taip juda, neįmanoma sužiūrėti“, „Tik akimirkai nusisukau, o jis…“, „galvojau ramiai pabus ant rankų, kol gersiu kavą ir taip NETIKĖTAI suspurdėjo…“. Blogas, blogas kūdikis.
Vienas vaikų chirurgas papasakojo apie antikvarinį nedegimų būdą, kylantį ne iš gero gyvenimo ir kuris dar tikrai nesibaigė. Tai atvejai, kai namuose, kuriuose nėra įvesto karšto vandens ir vaikai prausiami dideliuose dubenyse į kuriuos pripilama vandens ir ten pasodinami vaikai. Kartais sumaišoma, kur verdantis, kur nepakankamai atvėsintas vanduo, o į kurį dubenį dėti saugu…
Vaikams iki 2 metų amžiaus „netyčia nusiplikė“ nebūna. Vaikas iki dviejų metų yra tėvų išsilavinimo, nuovokos, susipratimo, gyvenimo būdo ir apskritai jų esybės šimtaprocentinis atspindys. Tai yra – kaip jie supranta save, kaip jie supranta priežiūrą, higieną, meilę ir visą pasaulį susijusį su savimi ir vaiku. Nenorite būti ar pasirodyti išprotėjusiais tėveliais kaip rašo A. Užkalnis – tai ir nebūkite, tikrai nereikia dieną naktį to vaiko popinti ir čiupinti. Bet protingai saugoti jo sveikatą reikia ir tai įmanoma. Reikia siekti saiko ir vengti kraštutinumų.
Niekada negerkite karštų gėrimų ir nevalgykite karštos sriubos, kai vaikas jums sėdi ant kelių ir nenešiokite karštų gėrimų/patiekalų virš ar aplink vaikus, niekada nesinešiokite vaiko vienoje rankoje, o karšto gėrimo kitoje.
Niekada negaminkite valgio laikydami vaiką glėbyje.
Karštą maistą ir gėrimus laikykite atokiai nuo stalo ar spintelės krašto.Nenaudokite staltiesių namuose, kuriuose yra mažų vaikų.
Kavą, arbatą, sriubą galima tikrai saugiai padėti ir suvartoti nepilant šių karštų skysčių ant vaiko ar apsaugant vaiką, kad jis netyčia neužsikabintų. Ir tik nereikia pasiaiškinimų, kad arbatytė ar kavytė yra vienintelis malonumas per dieną. Net daktarui pradeda skaudėti klausantis šių pačių nelogiškiausių pasiteisinimų ir tuo pačiu metu apžiūrint nudegintą vaiką. Karštos (ką tik užplikytos verdančiu vandeniu) arbatos ir kavos niekas negeria. Ir karštos sriubos niekas nepila į burną. Jūs šiuos gėrimus kišate į burną ir jie yra skaniausi tada kai tik vos viršija jūsų kūno temperatūrą ir nusideginimo rizika yra tikrai minimali. O ant vaikų kažkodėl pilami verdantys arba labai karšti skysčiai.
Apie vaikštynes virtuvėje ir apkritai apie jų naudojimą, pieno mišinių šildymą mikrobangų krosnelėje ar vaiko iki pusės metų džiovinimą/kepinimą (prie pomidoriukų metaforos galėčiau grįžti ir šioje vietoje, bet gal nereikia) atviroje saulėkaitoje jau net nekalbu.
Ir atminkite, kad iš visų karštų skysčių pats pavojingiausias yra iš pirmo žvilgsnio nekalčiausias karštas vanduo iš čiaupo – nusideginimai juo, vaikų tarpe sukelia bene daugiausia paguldymų į ligoninę ir mirčių pasaulyje.
Papildymas: jei atsitiko tokia nelaimė, svarbiausia ir skubiausia pagalba yra šaltas tekantis vanduo, daug tekančio šalto vandens – 10-15 min. Nesistengti nuplėšti drabužių pirmiau – kuo skubiau kišti po šaltu vandeniu. Vėliau duoti vaistų nuo skausmo, nes nudegimas yra labai, labai skausmingas dalykas. Ir vyksti į ligoninę, jei nudegimas didesnis nei vieno vaiko delno ploto.
P.S. Tekstą parengęs buvau jau prieš mėnesį ir gailiuosi, kad atidėliojau jo paskelbimą, nes per praėjusius budėjimus vėl buvo nudegintų vaikų ir mąsčiau, kad galbūt paskelbęs tekstą anksčiau būčiau „išgelbėjęs“ bent vieną iš jų. Tėvai – būkite budrūs, atsiminkite, pagalvokite, išvenkite!
Autorius Andrius Černauskas