Ankstyvąją vaikystę, kada tėvams reikėdavo sugalvoti gudrybių, kaip išvilioti mane iš senelių namų, prisimenu kaip patį gražiausią laiką savo gyvenime. Buvau pirmoji anūkė – ilgai laukta ir be galo mylima. „Šitas vaikas be reikalo neverkia,“ – susirūpinusiu balsu sakydavo senelis, vos išgirdęs mano verksmą. Prisimenu save, sėdinčią jam ant kelių ir klausančią pasakų. Vienas jis prisiminė kur nors skaitytas, kitas pats sugalvodavo. Dažniausiai jos prasidėdavo pasakojimu apie blynus kepantį zuikį ir lapę, mėginančią iš skeltalūpio juos atimti, o baigdavosi kiekvieną kartą vis kitaip. Daug kartų girdėdavau tas pasakas ir vis nenusibosdavo klausytis…

Prisimenu karštomis vasaromis vyšnias sode skindavusią močiutę, gražiausias uogas atrinkdavusią man. Ji vesdavosi mane į ūkinius pastatus pašerti triušių, pasisveikinti su arkliais ir karvėmis. Galbūt tuomet ir gimė mano didelė meilė gyvūnams.

Dienos pas senelius buvo pačios gražiausios. Jie susižavėję klausydavosi mano išgalvotų istorijų, išsamiai atsakinėdavo į vieną po kito kylančius klausimus ir nekantriai laukdavo, kada vėl išgirs vaikišką juoką, kai tėvai išsiveždavo mane namo. O aš džiaugdavausi galėdama daryti tai, ko namuose neleisdavo tėvai: minkyti močiutės duonai kepti užmaišytą tešlą ar lauke svarstyklėmis su svareliais sverti smėlį.

BP5NTW_1947145cSenelių ir anūkų ryšys – ypatingas, kitoks nei tėvų ir vaikų. Individualiosios psichologijos direktorė, psichologė Rasa Bieliauskaitė sako, kad paprastai seneliai su anūkais bendrauja laisviau nei tėvai su savo atžalomis. Būna ir taip, kad savo vaikus griežtai auklėję žmonės su anūkais elgiasi priešingai – būna nuolaidūs. Taip yra todėl, jog auginant vaikus visa atsakomybė tenka tėvams, o seneliai anūkus prižiūri retkarčiais, todėl tampa paprasčiau mažaisiais džiaugtis. Kai kurie seneliai net prisipažįsta anūkus mylintys labiau negu savo vaikus. Šie iš jų gauna šilumos, supratimo, palaikymo.

Besąlyginė senelių meilė

Psichologė Rasa Bieliauskaitė, paklausta, ar sunku su nauju senelių statusu susitaikyti naujai seneliais tapusiems žmonėms, atsako, kad negali remtis savo patirtimi, nes kol kas anūkų neturi, tačiau matydama senelėmis tapusias drauges pastebi, jog mėgautis nauju statusu labai lengva. „Būti seneliais lengviau nei tėvais, – sako ji. – Antroje gyvenimo pusėje žmogus dažnai būna išsprendęs savo gyvenimo problemas, suradęs save. Nepatirdamas streso, kurį jaučia jauni tėvai (rūpinimasis mokslais, darbu), gali mėgautis buvimu su anūkais.“

Būtų galima galvoti, kad seneliais tapę žmonės, turėdami daugiau patirties ir galimybę tarsi iš šalies pažvelgti į vaikų auklėjimą, bendraudami su anūkais turėtų nedaryti klaidų, kurių galbūt neišvengė auklėdami savo vaikus. R. Bieliauskaitė sako, kad dažniausiai tokių klaidų pavyksta nedaryti natūraliai, nes senelių pozicija bendraujant su anūkais – kitokia nei tėvų.

Senelės – artimiausios, pirmagimiai – mylimiausi?

Tradiciškai anūkai glaudesnį ryšį užmezga su senelėmis nei seneliais. Moterys nuo senų laikų su vaikais praleisdavo daugiau laiko nei vyrai. Tendencijos ėmė kisti visai neseniai. Tai skatina ir teisiniai įstatymai – vyrai, kaip ir moterys, gali eiti tėvystės atostogų. Tačiau, pasak R. Bieliauskaitės, ne visais atvejais senelės anūkų gyvenime tampa svarbesnės – tai priklauso ir nuo suaugusiųjų, ir nuo vaikų.

Pastebima ir tai, kad su dukters vaikais seneliai jaučia stipresnį ryšį nei su sūnaus. Tai siejama su tuo, kad paprastai dukros būna artimesnės ne anytoms, o savo mamoms. Iš pastarųjų perima kai kuriuos vaikų auklėjimo modelius, dalijasi patirtimi ir pan. Kita vertus, kaip pažymi R. Bieliauskaitė, moterys puikiai gali sutarti ir su anytomis, tada ir ryšys su anūkais tampa glaudesnis.

Paklausta, ar tiesa, kad pirmasis anūkas seneliams visada išlieka pats svarbiausias, mylimiausias, psichologė sako, jog iš pradžių pirmasis anūkas būna išties labai mylimas. Tačiau pirmagimis su tam tikrais iššūkiais gali susidurti gimus kitiems vaikams – broliams, seserims, pusbroliams, pusseserėms. „Jaunesni anūkai randa savų būdų, kaip užkariauti senelių dėmesį, – sako R. Bieliauskaitė. – Iš kitos pusės, pirmieji anūkai ateityje būna tie, kurie labiausiai domisi šeimos istorija.“ Seneliai anūkams dažnai pasakoja praeities istorijas. Juk jie – jų tėvų gyvenimo liudininkai. Taip ne tik leidžia vaikui susipažinti su savo ištakomis, bet ir palaiko kultūrinio suvokimo tęstinumą. Pasak R. Bieliauskaitės, tai vaikui gali padėti geriau pažinti ir save.

Bendra veikla – kelias į širdį

Žmonių vienų su kitais ryšį padeda stiprinti bendra veikla. O kuo seneliai turėtų užsiimti su savo anūkais, kad jų draugystė stiprėtų? „Nėra svarbu, kokia veikla užsiima seneliai su anūkais. Galima vaikštinėti, eiti į kiną, žaisti šachmatais, ravėti daržą… Svarbiausia, kad tai tenkintų abi puses. Nebus naudos, jeigu grybauti nemėgstantis senelis, aukodamasis dėl anūko norų, sutiks eiti į mišką rinkti grybų. Ryšys stiprės tik patiriant teigiamas emocijas Taip pat verta nepamiršti, jog “pirkti” anūkų meilės dovanomis, skanėstais ir žaislais nereikėtų. Meilė ir ryšys turėtų būti kuo natūralesnis, o nenupirktas!“, – sako R. Bieliauskaitė.

Kaip neprarasti užsimezgusio ryšio? „Seneliams svarbus pozityvus požiūris į jaunimą, noras išklausyti ir suprasti, pasidalinti savo patirtimi, nebūti kategoriškiems,“ – mano psichologė.

Puslapiai: 1 2