Tikrai retai susimąstome apie vaikus prieš tūkstančius metų… Kaip tada jie gyveno? Kokia buvo jų vaikystė? Kokios šeimų tradicijos ir auklėjimas.  Šiame straipsnyje nusikelkime net kelis tūkstančius metų atgal ir pažiūrėkime, kaip gyveno vaikai pirmykštėje bendruomenėje, senovės Babilone, Egipte, Romoje, Graikijoje; kaip vaikus augino vikingai ir indėnai.

Ar buvo vaikų prieš tūkstančius metų?

Pirmasis pasaulyje maitinimo buteliukas, pagamintas iš molio, atsirado prieš 3500 metų. Taigi vaikystės istorija sena kaip pasaulis. Visuomet buvo vaikų, bet ne visuomet juos vienodai augino. Tad kviečiu į kelių straipsnių ciklą, kuriame pažiūrėsime, kaip keitėsi auklėjimo, auginimo tradicijos amžių bėgyje. Šiame straipsnyje nusikelkime net kelis tūkstančius metų atgal ir pažiūrėkime, kaip gyveno vaikai pirmykštėje bendruomenėje, senovės Babilone, Egipte, Romoje, Graikijoje; kaip vaikus augino vikingai ir indėnai.

Nuošaliose pasaulio vietose vis dar išlikę tautelių, kurios gyvena pirmykštės bendruomenės sąlygomis ir suteikia mums žinių apie žmonių gyvenimą prieš mūsų erą. Pažiūrėjus į tokių genčių gyvenimą, tampa akivaizdu, kad laimingiausi vaikai gyveno prieš kelis tūkstančius metų. Taip ir norisi prisiminti garsią Tele-Bim-Bam dainą apie vaikus laukinukus, kurie draugavo su dinozaurais…

Aišku mūsų aptarinėjamo laikotarpio vaikai dinozaurų jau nematė, bet tikrai buvo laukinukai ir smagiai leido savo vaikystę. Keletą pirmųjų savo gyvenimo metų vaikai visada būdavo šalia mamos. Juos ilgai žindė ir beveik visą laiką nešiojo ant rankų arba nešynėse. Be abejo, tokį buvimą įtakojo gyvenimo sąlygos, kai didžiąją dienos dalį mama praleisdavo laukuose ar miškuose ieškodama maisto. Paaugę vaikai savimi rūpinosi patys. Daugiausiai laiko jie leisdavo lauke, nevaržomi žaisdavo be suaugusiųjų priežiūros, be taisyklių.

Bet prasidėjus civilizuotam gyvenimui, atsiranda ir taisyklės. Vaikystė spraudžiama į rėmus, nes kiekvienas bendruomenės ir visuomenės narys turi užimti tam tikrą vietą ir laikytis jam skirtų reikalavimų. Susiformuoja kelis šimtmečius ar tūkstantmečius nekintanti hierarchija tiek valstybės, tiek šeimos viduje.

Senosiose civilizacijose vaikus auklėjo griežtai, iš jų buvo tikimasi išauginti besąlygiškai paklūstantį autoritetams ir nusistovėjusiai tvarkai bendruomenė narį. Tai buvo laikai, kai buvo aišku, ką kiekvienas skirtingo sluoksnio ar luomo žmogus turi daryti, kokie jam galios įstatymai ir ko jie gali siekti gyvenime. Todėl vaikams nuo gimimo skiepyta, ką jie turi daryti ir jokių svajonių apie kitokį gyvenimą būti negalėjo. Šiek tiek skyrėsi reikalavimai pagal tai, kokioje šeimoje vaikas gimė, bet visus vienijo tai, kad nors motina ir buvo gerbiama, nes suteikė gyvybę, bet tėvas turėjo visišką valdžią savo šeimoje.

Kai kuriose seniausiose pasaulio valstybėse (Babilone, Kinijoje, Romoje, Graikijoje) tėvas galėjo savo šeimos narius mušti, parduoti ar net užmušti. Senovės vikingai turėjo ypatingai baisią tradiciją žiūrint šių dienų akimis – ar pasilikti tik gimusį vaiką nuspręsdavo tėvas – jei vaikas sveikas, gražus jį nunešdavo motinai, o jei vyrui vaikas nepatikdavo, kūdikį įmesdavo į jūrą.

Geresnė padėtis buvo senovės Egipte, kur palikimą paveldėdavo moteriškąją linija, todėl moterys turėjo aukštesnę padėtį nei kitur, jos galėjo tapti net valdovėmis ar savo vaikų turtų valdytojomis. Nenorint, kad turtas išeitų iš šeimos, dažnai broliai net vesdavo savo seseris. Ir skirtingai nei vėlesniais laikais net manyta, kad kraujomaišoje gimę vaikai yra gabesni ir protingesni už kitus, teigta, kad išsigimsta vaikai tik tada, kai tėvai yra nesveiki.

Senosiose civilizacijose kariai užėmė ypatingą vietą, todėl didžiausiais dėmesys skirtas berniukų – būsimų karių – auklėjimui. Taip pat tik berniukai galėjo užimti valdžios postus ar paveldėti turtą. Todėl išsilavinimo siekti galėjo tik berniukai, o mergaitėms turėjo pakakti namų ruošos žinių. Net jeigu mergaitėms ir leisdavo mokytis rašto, tai tik tam, kad jos galėtų rašyti laiškus ar skaityti poeziją.

Mergaitės buvo nevertinamos ir tą parodo ne vienas pavyzdys. Senovės Graikijoje berniukai net būdavo geriau prižiūrimi, jiems būdavo patiekiamas geresnis ir skanesnis maistas. Rytų šalyse mergaitėms buvo dar sunkiau, nes jos nuo mažų dienų būdavo žalojamos, kad galėtų ateityje jas ištekinti. Ne paslaptis, kad Kinijoje penkių metų amžiaus mergaitėms būdavo parišami pirštai po pėda, kad ši neaugtų, nes mergina su didele pėda neturėjo jokių šansų rasti vyrą, o moters prievolė ištekėti ir tarnauti vyrui. Tokiais žiauriais dalykais užsiimdavo ne tik aukštuomenės, bet ir pačios vargingiausios šeimos. Neištekėjusią dukterį tėvas galėjo parduoti ar išvaryti iš namų, nes iš jos jokios naudos, o valgyti duoti reikia…Mergaites stengdavosi ištekinti labai anksti (9-12 metų),o vaikinams vedybinis amžius prasidėdavo, kai jie jau būdavo baigę mokslus (nuo 20 metų). Todėl mergaitėms, kurios dar būdavo vaikai, tekdavo dalia pradėti santuokinį gyvenimą su subrendusiais ar jau pradedančiais senti vyrais. Japonijoje, jei mergaitei nerasdavo vyro, dar visai jaunutes atiduodavo mokytis geišos amato.

Tik senovės Egipte mergaičių padėtis buvo geresnė. Kadangi turtas paveldimas per moteris, tai moteris turėjo ir galių. Dėl to egiptiečių šeimoje mergaitės gimimas nebuvo suvokiamas kaip tragedija, o atvirkščiai, kad turtas išliks šeimoje. Meilę ir pagarbą parodo mergaičių vardai, kurie lietuvių kalba reiškia „Eina gražuolė“, „Savo tėvo valdovė“. Turbūt nežinome iš istorijos kitos valstybės, kurias valdė tiek garsių moterų, kaip Egipte – Nefertitė, Hačepsuta, Kleopatra. Be abejo, nebuvo nuvertinti ir berniukai, nes jie būsimi kariai ir valdininkai. Todėl dėmesys, auklėjimas, priežiūra buvo vienoda abiejų lyčių vaikams.

Rašytiniai šaltiniai atskleidžia mums, kad vaikų auklėjimas buvo sistemingas ir tėvai laikydavosi tam tikrų principų, atitinkančių tradicijas.

Senovės kinai manė, kad auklėti reikia pradėti dar kūdikius, kai tik šie pradeda suvokti veido išraiškas. Ir visa tai tam, kad jie išmoktų besąlygiškai paklusti. Jei vaikas auga paklusnus, tai jį galima mušti rečiau…Bet kad bambuko lazdelė nedalyvautų auklėjimo procese buvo neįmanoma. Visose pasaulio vietose fizinės bausmės buvo pagrindinė auklėjimo priemonė, bet ypatingu žiaurumu pasižymėjo indėnai. Net 10-12 metų vaikai galėjo būti pririšami prie gėdos stulpo, o viena labiausiai išsivysčiųsių indėnų tautų- actekai- bausmių srityje pranoko visus kartu sudėjus.

Pirmiausiai tai dar ir neprasižengę vaikai turėdavo atlaikyti drausmės ritualus – jie būdavo keliami už galvos, jiems tempiamos galūnės, ausys, nosis. Nusikaltusius vaikus mušdavo lazdomis ar badydavo aštriais erškėčių spygliais. Smarkiau prasikaltę turėdavo kvėpuoti aitriųjų pipirų garus ar miegoti ant drėgnos žemės. Tokie mums dabar atrodantys baisūs metodai buvo taikomi tam, kad vaikai nuo mažų dienų suprastų, jog negalima švaistyti savo laiko veltui…O jei būsi visada užsiėmęs darbu, tai nebus kada prasižengti…

Karingajame graikų mieste Spartoje berniukai buvo auklėjami naudojant net ir psichologinį smurtą. Būdavo rengiamos šventės, kurių metu vaikai buvo įžeidinėjami ir erzinami, kad užsigrūdintų gyvenimui ir išmoktų pakęsti patyčias.

Vikingų berniukai 5-6 metų amžiaus būdavo išsiunčiami gyventi pas gimines, kad galėtų pasiruošti gyventi ne tik jaukiomis namų sąlygomis, o kartu ir mokytis megzti giminystės ryšių, kurie karų laikotarpiu buvo labai svarbūs. Vadinasi, jau mažas vaikas turėjo galvoti apie savo šeimos, genties, tautos ateitį…

Pirmieji supratę, kad vaikų mušimas yra įžeidimas buvo romėnai 1 a. Deja, ši idėja neišplito ne tik senajame pasaulyje, bet dar ir XXI a. galime rasti tėvų, auklėjančių vaikus beržine koše.

Nepagalvokite, kad vaikai buvo tik skriaudžiami. Archeologiniai radiniai atskleidžia, kad vaikai turėjo žaislus ir prieš tūkstančius metų. Štai mediniam arkliukui jau 5000 metų. Taip pat yra rasta sukučių, laivelių, įvairių molinių žvėriukų, lėlių. Žaislus dažniausiai pagamindavo tėvai ar kiti šeimos nariai, todėl žaislų buvo nedaug, bet dėlto jie buvo labai brangūs. Taip pat vaikai leido laiką supdamiesi, čiuožinėdami, plaukiodami. Tačiau dalis žaislų šalia pramogos turėjo paskirtį ruošti vaikus nelengvam gyvenimui. Įvairūs žaisliniai kalavijai, skydai, kardai, lankai buvo skirti paruošti berniukus kario gyvenimui. Jie nuo mažų dienų mokinti fechtuotis, kautis, jodinėti.

Vaikai apskritai nelabai daug laiko turėjo žaidimams. Vargingų šeimų vaikai buvo priversti sunkiai dirbti nuo mažų dienų, o turtingų ar kilmingų vaikų gyvenime svarbiausią dalį užėmė mokymasis. Tiesa, mokyklas dažniausiai lankyti galėjo tik berniukai, mergaitės lavintos namuose. Tik žiaurieji actekai suteikdavo galimybę mergaitėms mokytis internatinėse mokyklose, įkurtose šventyklose. Berniukai šalia kovos menų buvo mokomi matematikos, astronomijos, teisės. Mokyklose būdavo griežta tvarka ir mokiniai privalėjo paklusti mokytojui be išlygų. Štai egiptiečiai manė, kad yra vaikų, kurie klauso tik tada, kai yra lupami. Šumerų „lentelių namuose“ buvo mokytojo padėjėjas, vadinamas „rykščių meistru“. Actekų mokyklose pamokos prasidėdavo dar prieš aušrą ir baigdavosi vėlai vakare, todėl vaikai mokykloje ir gyvendavo. Vargas tam, kuris sumanydavo pabėgti ir naktį praleisti savo namuose!Toks mokinys sulaukdavo griežtųjų actekų bausmių- badymo ir tampymo…

Pats svarbiausias dalykas, kurio reikėjo išmokti – buvo raštas. Tik mokėdamas, skaityti ir rašyti, galėjai padaryti karjerą, todėl vaikams nuo mažų dienų aiškinta rašto nauda. Egiptiečių ar actekų vaikams rašto mokėjimas netgi buvo galimybė pakilti aukščiau savo luomo, nes net ir vargšas, mokėdamas skaityti ir rašyti galėjo tapti raštininku ar valdininku, mat šiose valstybėse gerai veikė valdymo ir administravimo aparatas ir jam buvo reikalingi išsilavinę žmonės. Šiose šalyse labiau ir buvo rūpinamasi suteikti gyvenimui reikalingų žinių (matematikos, fizikos ir pan.), o iš pažiūros labiau demokratinėse Graikijoje ar Romoje, postus užimdavo ne tiek geriau išsilavinę, kiek gražiau pakalbėti mokantys asmenys, todėl čia buvo daug dėmesio skiriama filosofijai ir retorikai.

Taigi, vaikų prieš tūkstantį metų buvo, bet ar jie, atsiradus valstybėms ir civilizuotam gyvenimui, turėjo vaikystę? Ne veltui vaikų auklėjime dabar yra taip skatinama atsigręžti į pirmykštės bendruomenės laikus, kai maži vaikai daug laiko leisdavo su mama, o paaugę galėjo nevaržomai dūkti, žaisti ir mėgautis vaikyste. Vėlesni amžiai atnešė vaikams daugybę suvaržymų ir nepamatuotų reikalavimų. O gal būtų visai smagu, kad maži vaikai ir dabar galėtų šėlti, ir kad išleidžiant vaiką į darželį dar nereiktų galvoti, į kokį universitetą vaikui stoti.

Straipsnį parengė: