2016-09-22
Mielos mamos,
kai pastojau ir mano vis labiau ryškėjančio pilvuko buvo tiesiog neįmanoma nepastebėti, nori nenori apie tuojaus pasikeisiantį savo gyvenimą išgirdau tikrai nemažai gąsdinimų. Pasidalinsiu TOP frazėmis:
- miegok, kol dar gali, nes kai gims vaikas, miegą galėsi pamiršti;
- nebeturėsi laiko sau;
- pamatysi, kaip bus sunku… Na, kol yra vienas vaikas, dar pakenčiama, bet jei atsiranda du…;
- pasiruošk užsidaryti namuose bent vieneriems (dvejiems, trejiems ir t.t.) metams;
- važiuokit atostogauti dabar, nes su vaiku atostogų nebebus;
- nuo šiol nuolatos su antrąja puse būsite pavargę, todėl daug dažniau pyksitės su vyru;
- ar nebijai gimdyti? Tu net neįsivaizduoji kaip skaudės.
Dabar daugelis jų sukelia jei ne juoką, tai bent jau lengvą šypsnį. Taip, vaikas apvertė aukštyn kojomis mūsų gyvenimus, bet mes sąmoningai to norėjome ir viskam buvome pasiruošę. Ar bijojau gimdyti? Ne, nes gimdymą supratau, kaip vienintelį savaime suprantamą būdą, leisiantį susitikti su savo pilvelio gyventoju. Greičiau nerimavau, kad vaikeliui viskas būtų gerai, o apie gimdymą galvojau maždaug taip: „moterys gimdo jau kelis tūkstančius metų. Visos pagimdo, kodėl negaliu aš?”. Kelionės, miegas, laikas sau, laisvalaikis – visko turime į valias. Žinoma, kad gyvenimo būdas, tempas pasikeitė. Bet mano manymu, jei buvai pasiruošusi ir tikrai norėjai tokių pokyčių, nėra ko pergyventi 🙂
Kaip ir sakiau, dabar tai kelia juoką, bet išgirdus tokius pasisakymus nėštumo metu, kartais tikrai sunerimdavau, priimdavau viską jautriau, nei būčiau norėjusi. Ne, tai manęs nei kiek nebaugino. Aš nedvejojau savo pasirinkimu. Mane labiausiai skaudino, kodėl žmonės sužinoję, jog laukiuosi, puola pasakoti tik apie neigiamą savo patirtį? Dažnai pro ašaras akyse klausdavau savo vyro, kodėl niekas nepasakoja, kaip gerai prisiglausti prie to mažyčio šilto jaukaus kvepiančio kūnelio? Kad galima kelias valandas nepailstant tiesiog stebėti, kaip miega vaikas? Kaip gera išgirsti, kad kažkas į tave kreipiasi „mama”. Nepakartojama stebėti kūdikio raidą: šypseną, ropijimą, juoką, pirmuosius žingsniukus. Kodėl niekas nesakė, kad širdis apsąla, kai vien savo buvimu, apkabinimu gali išgydyti visas mažylio žaizdeles, nuraminti, paguosti, pralinksminti, padėti pasijusti saugiam? Galbūt tai viena iš lietuvių būdo bruožų, kad pirmiausiai esame linkę išsipasakoti savo skaudulius, o gerus dalykus nutylime arba apskritai pamirštame. Kaip galima nesididžiuoti sukūrus patį didžiausią gyvenime projektą? Kaip galima išgyventi dėl to, kad tavo sergančiam ar alkanam vaikui tavęs reikia ir tikrai kartais (o gal ir labai dažnai) reikės atsikelti naktį, priglausti mažylį, pasūpuoti ar pamaitinti? Todėl, mielos mamos, kreipiuosi į jus. Padėkite papildyti šį sąrašą, kodėl iš tiesų gera turėti vaiką? Kodėl gera būti mama? Kviečiu pratęsti mano pradėtą sąrašą savo patirtimi 🙂
- didžiausias gyvenimo projektas, aukščiausias įmanomas karjeros laiptelis;
- turėdama vaiką turi unikalią galimybę stebėti gamtos stebuklą – nuo gyvybės užsimezgimo iki žmogučio išauginimo;
- atrandi savyje talentų, apie kuriuos net nežinojai (pradedant nuo lopšinių dainavimo, nors prieš tai tvirtinai, kad niekada to nedarysi ir baigiant sodininkystės gabumais, juk nori vaikutį maitinti tik sveikai);
- stengiesi būti geresnė visomis prasmėmis, juk esi pavyzdys, iš kurio mažylis uoliai mokosi;
- tikrai daug dažniau nei anksčiau būni geresnės nuolaitos, juk neįmanoma atsispirti tai žaviai šypsenėlei, linksmoms išdaigoms ir neribotam vaikų išradingumui;
- labiau rūpiniesi šeimos sveikata (nori nenori dėl vaikelio esi priversta dažniau būti lauke, kelioliką kartų per dieną kilnoti savo vis sunkėjantį turtą, jei nenori vakarienei gaminti kelių patiekalų, gamini taip, kad visa šeima galėtų valgyti sveiką maistą);
- supranti, kad vis dėlto tau nereikia tiek daug miego, kaip manei iki šiol 🙂 kad tave užpuolusios ligos nėra tokios sunkios ir baisios, juk privalai keltis iš lovos ir rūpintis savo mažuoju džiaugsmeliu;
- keli sau aukštesnius tikslus, juk dabar esi atsakinga ne tik už save, bet ir už savo mažylį. O jam nori visko, kas geriausia – didesnio buto, erdvesnio kiemo, žaidimų aikštelės, kvalifikuotų specialistų ir t.t.;
- nuolatos mokaisi ir tobulėji – mažasis kodėlčiukas užduoda tikrai daug klausimų, į kuriuos privalai turėti atsakymą. Mokaisi būti pediatre, aromaterapeute, masažiste, logopede, psichologe (sąrašą galima tikrai tęsti…).;
- atkreipi dėmesį į paprastus, kasdieniškus dalykus: tokius kaip žeme ropojančius vabaliukus, keičiančius spalvą medžių lapus, skrendantį paukštį ar lėktuvą;
- nuo šiol jau niekada nebebūsi viena.
Niekuomet nesiliausiu dėkojusi, kad turiu tave, Motiejau.
Mama Dovilė
