SENELIŲ MEILĖ arba ką pasėsi, tą ir pjausi.
Esu kartą girdėjusi auksinę frazę „didžiausia laimė yra vienu metu būti mama ir turėti mamą”. Ir tai dažnai kartoju ne tik sau, bet ir savo mamai. Tikriausiai man pritarsite, kad tik patapus tėvais galima iš tikrųjų suprasti tą begalinį tėvų rūpestį. Kuris, ypač paauglystėje, buvo toks ankštas ir neretai net erzinantis.

Dar ir dabar, išgirdus iš tėvų frazes „kodėl man nepaskambinai, aš taip jaudinausi”, norisi atsakyti „nu maaam, aš gi jau didelė, viskas man gerai”. Tačiau stengiuosi save sulaikyti nuo to ir vis dažniau ištarti „ačiū, kad rūpiniesi, nepyk, kad pamiršau paskambinti”.

Mes vis bėgam – darbai, namų ruoša, draugai, kelionės, pramogos. O mūsų tėvai (jei Dievas davė laimę juos dar turėti), vis laukia. Todėl kiekvienas mūsų sekmadienis yra šeimos diena. Kiekvieną sekmadienį mes būtinai aplankome tiek mano, tiek vyro tėvus. Ne dėl to, kad reikia. O dėl to, kad beprotiškai gera matyti kaip jie džiaugiasi anūku. Su vyru dažnai pakalbame, kad mūsų vaikas, tarsi savotiška padėka tėvams už jų rūpestį. Nes tos šypsenos ir strykčiojimai aplink „žiūrėk kaip jis šypsos, kaip dairos, kaip spaudžia mano pirštą”, yra eliksyras mūsų akims. Ir suvokiame, kad pagaliau jiems įteikėme dovaną, teikiančią laimę kiekvieną dieną. O ir mūsų mažylis džiūgauja apsuptas tokiu kiekiu begalinės meilės.

Aplankome juos, nes jų pasiilgstame. Tačiau svarbiausia – aplankome juos, nes mes nuo pat gimimo rodome pavyzdį savo mažyliui. Pavyzdį, jog tėvus lankyti, jais rūpintis, mylėti ir vertinti reikia. Ir net neabejojame, kad jam užaugus, sekmadienio tradicija tęsis. Juk vaikų auklėti ir versti kažką daryti nereikia, jiems tiesiog reikia rodyti gerą pavyzdį

Su meile,

Deimantė