22308858_1994502184126083_3308191878690240771_n

DEIMANTĖS DIENORAŠTIS: “Ekspertai” arba kokį PAVYZDĮ mes RODOME MAŽIESIEMS.

“Ekspertai” arba kokį PAVYZDĮ mes RODOME MAŽIESIEMS.

Socialiniai tinklai mūsų gyvenime jau užima itin svarbų vaidmenį. Čia sekame ir rodome savo ir kitų gyvenimą, čia gauname informacijos ir semiamės žinių. Pati priklausau nemažam kiekiui facebook grupių, kuriose su bendraminčiais dalinamės patirtimis ir klausiame patarimų.

Tačiau jau seniai pastebėjau siaubingą tendenciją – kiek daug žmonių tokiose grupėse yra užėmę “ekspertų” vaidmenį ir negailestingai su purvais sumala tuos, kurie nepritaria jų nuomonei ar nėra tokie pasikaustę tose srityse. Stiliaus konsultacijų grupėje pasipila besijuokiantys veideliai ir komentarai “Baisu, nesąmonė, be ryšio”, kai kokia nors moteris įkelia savo drabužį, klausdama patarimo. Maisto gaminimo grupėse išjuokiami buitiškesni patiekalai, sportininkų grupėje pašiepiami tie, kurie nežino, kad gi “ryžių trapučiai tai nėra sveikas maistas!!!”. Na, o mamų grupės, neįsižeiskit, bet mane gąsdina labiausiai. Čia netinkamą maistą mažyliui parinkus mama sulyginama su žemėm; mišinuką duodanti – išvadinama tingine, o į vaikštynę dedanti – vaikų žalotoja.

O kur dingo tolerancija, turinčiam kitokią nuomonę ir vertybes? Kur draugiški patarimai vietoje badymo pirštais? Kur pasidalinimas savo žiniomis, bet ne savo nuomonės brukimas?..

Virtualioje realybėje žmonės jaučiasi tarsi su kauke. Tarsi jų niekas neatpažins ir gali savo pikčiausias nuoskaudas išlieti ant nepažįstamo žmogaus ir išeit lyg niekur nieko. Bet juk tai – nors ir virtuali, bet realybė. Tai – patyčios. Tai – šaipymasis iš kito. Tai elgesys, kurį mato mūsų vaikai.

Žinau ne vieną šeimą, kuri, vos išmokusiam rašyti vaikui, sukuria facebook paskyrą. Ir čia jie mato visą šitą purvą, dar nesugebėdami vertinti kas gerai, o kas blogai.

Neseniai mačiau visuose portaluose straipsnius, kur įkeltas vaizdo įrašas su mergaite, kurią talžė jos bendramokslės. Siaubinga, kad portalai tai platino ir didino tos mergaitės skausmą ir gėdą. Bet dar skausmingiau, kad vaikai to išmoko ne kur kitur, bet iš savo aplinkos.

Aš pati esu patyrusi patyčias ir man taip liūdna, kad ateinančią kartą mes mokom to paties. Tik suteikiam jai dar daugiau įrankų šiam žiauriam elgesiui.

Vis dėl to labai noriu tikėti, kad prieš rašydami komentarą ar savo nuomonę, mes visad pagalvosim kaip tai paveiks jį skaitantį žmogų. O pirštu į kitą besime tik tada, kai norėsim pasakyti “TU ESI NUOSTABUS!”

Mylėkime ir gerbkime vieni kitus…

Deimantė

RAŠYTI KOMENTARĄ