DEIMANTĖS DIENORAŠTIS: BEVILTIŠKUMO JAUSMAS arba šimtas iššūkių per dieną
BEVILTIŠKUMO JAUSMAS arba šimtas iššūkių per dieną.
Visada laikiau save avantiūriste ir iššūkiai gyvenime mane savotiškai vežė. Pasiduodavau intrigai dirbti televizijoj, šokti su guma iš 80 metrų aukščio ar eiti į politinius rinkimus. Man visad būdavo įdomu išbandyti savo galimybes, perlipti savo baimių ribas. Ir tas jausmas, įrodžius sau (ir kitiems), kad aš galiu, buvo žiauriai geras. Gal dėl to, kai kas nors nepasiseka, galva pradeda mesti „error”, nes nemoku susitvarkyti su faktu, kad kažkas nepavyko.
Tačiau atsiradus mažyliui aš kiekvieną dieną susiduriu su tuo beviltiškumo jausmu, kai suvoki, kad ne viskas priklauso nuo tavęs. Ir kai ko, iš pirmo žvilgsnio visiškai nesudėtingo, tiesiog negali padaryti.
Tas jausmas aplanko, kai valandą laiko verdi košę, o jis paragavęs tiesiog pasako NE ir sučiaupia lūpas (buvo etapas, kai tai kartodavosi po 2-3 kartus per dieną). Kai pusę valandos supi ant rankų ir jau net lengvai knarkiantį dedi į lovą, o vos atitraukus rankas pamatai atsimerkiančias akis ir eeeee. Kai vidury nakties jis nusprendžia, kad jam jau rytas ir atsikelia. O tavo akys tiesiog atsisako atsimerkti. Kai jis alpsta kaip nori miego, bet nesileidžia nei supamas, nei guldomas, nei laikomas ant rankų, nei paleidžiamas. Kai turi pagaminti pietus, o jis nei sekundės nenori pabūti atskirai nuo tavęs ir tavo rankų. Kai jis serga ir verkia, o tu negali jo ligos pasiimti sau ir jį akimirksniu išgydyti. Kai jis baisiai užsigauna, o jo popas gali tik išbučiuoti, tikėdamasi, kad greičiau užgis.
Aš nebijau pripažinti, kad kartais dėl to verkiu. Dėl to durno beviltiškumo jausmo, kai nebežinai kur dėtis ir kaip padaryti, kad viskas būtų gerai ir teisingai. Kartais keikiuosi garsiai, nes pavargstu ir mane tai užknisa.
Bet tuo ir žavi motinystė – ji išmoko pripažinti, kad tobulų nėra. Kad klysti žmogiška. Ir vienintelis absoliučiai tobulas dalykas yra tai, kad mama turi neišsemiamus kantrybės aruodus, geba būti žvali, miegodama po tris valandas, o jos bučiniai iš tikrųjų gydo.
Su meile,
Deimantė