MOTERŲ SU IŠKREIPTOMIS VERTYBĖMIS KARTA
Jūs niekad nesusimąstėte, kodėl praktiškai kiekvienai iš mūsų taip sunku išbūti ilgą laiką su vaikais?
✦ Kodėl mus nuolat traukia iš namų?
✦ Kodėl dėl visuomeninės padėties mes pasirengusios atiduoti savo vaikus kitiems žmonėms, kurių mes netgi nepažįstame?
✦ Kodėl mus labiau jaudina mada ir paskalos, nei pedagogika ir sveikas maitinimasis?
✦ Kodėl šeima neužima svarbiausios vietos mūsų gyvenime?
✦ Kodėl mūsų su jumis ateitis ir savirealizacija, mūsų norai yra svarbesni už mūsų vaikų ateitį?
Dabar visi šie klausimai tapo grynai retoriškais.
Mes nemokame būti laimingomis motinomis, šeimininkėmis, moterimis… Mes nematome prasmės tame, kad pašvęstume kiek galima daugiau laiko vaikams, kad keptume pyragus kiekvieną dieną, kad nešiotume sijonus ir sukneles, kad lygintume vyrui marškinius, galvodamos apie jo gyvenimo tikslą…
Mes neįžvelgiame tame vertybės, svarbumo. Šeima, motinystė, ištikimybė, pasiaukojimas, moteriškumas… Viskas neteko vertės. Viskas prarado prasmę.
Kodėl gi taip nutiko?
Kodėl mes veržiamės į darbą, numesdamos vaiką pusantriems-dviems metams kažkokioms keistoms boboms vaikų darželyje? Juk jos jūsų vaiko nemylės. Jai tai viso labo konvejeris. Ji netgi nemėgins įžvelgti asmenybės jūsų vaike. Ji darys jam spaudimą, reikalaudama būti tokiu kaip visi, nes ji tokių turi 25 vienetus ir kitaip su jais neįmanoma.
Kažkada, prieš kokius 30 metų mūsų mama ir mus atidavė į darželį. Tokiai pačiai bobai. Truputį keistai. Tačiau nieko nepadarysi. Reikia eiti į darbą. Praktiškai kiekvienai iš mūsų tada buvo maždaug metai laiko, mes augome ir vystėmės ne namuose beveik visą tą laiką. O jeigu tiksliau, tai iš 21 metų – 4 tenka vaikų darželiui, 12 – mokyklai, o likusieji – universitetui. Visą tą laiką namuose mes buvome tiktai vakarais ir kartais per išeigines. Mes pastoviai kažkur skubėjome. Turėjome begalę reikalų – užsiėmimai, pamokos, kontroliniai, repetitoriai, egzaminai, paskaitos, kursiniai, diplomas, darbas, kursai…
Mums kalė į galvas – mokykis, nes kitaip tapsi namų šeimininke!
Ir tai skambėjo taip grėsmingai, kad išties kildavo noras graužti dantimis mokslo granitą. Juk svarbiausia – diplomas, geras darbas ir svaiginanti karjera. Ar bent jau įsitaisyti kur nors į darbą, juk reikia pačiai save apsirūpinti.
Kaip dažnai mes susirinkdavome su visa šeima prie pietų stalo? Tiktai per šventes.
Kaip dažnai mama pasitikdavo mus iš mokyklos? Paprastai mes pačios sugrįždavome namo ir pasišildydavome pietus. O vakarais pavargusi ir nesibaigiančių nemalonumų darbe suerzinta mama grįžta namo. Jai nebesinorėjo nei kalbėtis, nei valgyti. Ji paklausdavo apie pažymius, jei nepamiršdavo, patikrindavo padarytas pamokas ir siųsdavo visus į lovas.
Mūsų tėvai mūsų nepažinojo…
Jie nieko nežinojo apie mūsų vidinį pasaulį, apie mūsų svajones ir siekius. Jie reaguodavo tiktai į blogus dalykus, kadangi reaguoti į gerus nebeturėjo laiko.
Mes irgi jų nepažinojome. Mes ir negalėjome jų pažinoti, nes mes neturėjome laiko ilgiems nuoširdiems pokalbiams, poilsiui su palapinėmis prie upės, bendriems žaidimams ar skaitymui, šeimos žygiui į teatrą ar parką per išeigines.
Štai šitaip mes ir augome. Šitaip puoselėjome savyje kažkokias idėjas ir svajones apie ateitį, apie gyvenimą, apie gyvenimo tikslus.
Ir mūsų protuose šeimai liko labai mažai vietos. Kaip tik tiek, kiek jos buvo mūsų šeimose.
Juk tam, kad ilgai išbūtum su vaiku, žaistum su juo, reikia mėgti tai daryti. Kad kasdien keptum sausainius ir gamintum daug įvairaus kaisto, reikia mėgti šį užsiėmimą. Kad skirtum laiko namams – puoštum juos, tvarkytum, kurtum jaukią atmosferą, reikia mėgti tai daryti. Kad norėtum gyventi vyro tikslais ir idėjomis, pergyventum dėl jo ir jo ateities reikia mylėti vyrą, o ne tik pačią save šalia jo.
Visa tai dukrai įskiepija mama. Ji yra pati pirma ir pati svarbiausia mokytoja. Ji nurodo gyvenimiškus orientyrus. Ji moko mylėti. Tame tarpe ir savo moterišką misiją. Ji paaiškina kaip svarbu būti žmona ir motina. Ji išmoko mylėti.
Ir jeigu dukra praktiškai nematė savo mamos, o jeigu ir matė, tai visiškai neįkvepiančią šeimyninei laimei, tai kaip jai pačiai viso to išmokti?
Mes pasmerktos greitai iššvaistyti savo meilę, kadangi mus mokė tiktai to, kaip reikia daryti karjerą. Mus mokė, kad žodis „pasisekimas“ turi reikšmę tik už namų ribų.
O paskui tyliai verkiame dėl suirusių santuokų (kurias jau ir suskaičiuoti sunkoka), dėl susvetimėjusių vaikų ir kažkokio keisto pojūčio, kad kažkas kažkada mus apgavo.
Dar tokios nesąmonės nesu skaičiusi.
Tiesą sakant, seniai teko skaityti tokį nesąmonių kratinį. O kas pasirūpins moters gyvenimo tikslu ir jos išsiskleidimu? Kodėl tik moteris turi rūpinis vaikais ir vyru? Moterys irgi yra asmenybės, kurių savirealizacija nebūtinai turi būti siejama TIK su šeima ir vyro gerove.
Svarbu yra suprasti, jog kiekvienas šioje Žemėje esame laisvas rinktis savo vertybes, savo tikslus, galiausiai ir savo asmeninius norus. Taip, kad neteiskime kitų ir nebūsime teisiami, gerbiama teksto autore. Taip pat ateičiai siūlyčiau neskubėti rašyti teisiančių ir iš vienos varpinės skambinančių tekstų, nes gramatinių klaidelių tai privėlėte 🙂 Visi tekstai nurodytame šaltinyje yra panašaus ,,iškrypimo”, tad kiekvienas leiskime sau būti savaip iškrypusiais ir kaip mat daugiau laimės patirsime! 😉
Vien jau perskaičius pavadinimą tampa beveik aišku apie ką čia bus kalbama…. Manau, kad kiekvienas turime savo vertybes ir ar teisingai jomis vadovavomės gali parodyti tik pats nugyventas gyvenimas. Vis tik, kuo aš noriu būti gyvenime galiu nuspręsti pats/pati. Tikrai nesu jaunuolė, o turinti gan nemažą gyvenimišką patirtį moteris ir galiu pasakyti, kad man dažniau gaila moterų, kurios visą savo gyvenimą aukojo vyrui, šeimai ir šeimos židinio kūrenimui (aišku, yra ir išimčių). Visada žavėjausi moterimis, kurios sugebėjo ir mokėjo išlaikyti balansą tarp šeimos ir savo karjeros. Visada sakiau ir sakysiu, vaikams reikia ne tik TĖVO ir MAMOS, kurie tokiais tampa vaikui gimus, bet ir tokių tėvų kurie būtų socialūs, mąstantys, savo pavyzdžiu galintys parodyti siekius ir galimybes, deja vien glostant vaikui galvą ir kepant jam skanius kotletus vargu ar tokiais įdomiais tapsime. Antra vertus, šeima tai tam tikrų pareigų pasidalinimas, ir kai kalbam apie vaikų auklėjimą, buitį ir karjerą turime kalbėti ne tik apie moteris, bet ir vyrus, nes atsakomybė abiems vienoda.
O kokį kotletą ar pyragą iškepsi, jei vyro pajamų neužtenka 4 asmenų šeimos išlaikymui? Ar geriau, kad mama būtų visada šalia, ar kad šeima galėtų komfortiškai gyventi nebijodama, kad tuoj teks tik kruopas valgyti? Kuriame plane atsiduria sveika mityba, jaukumas ir vaikų lavinimas, kai savaitė iki algos, o šeimos biudžete 10 Eur? Jeigu mama vakare pavargusi nuo darbo problemų, gal tiesiog darbą reikia pakeisti ir nebūtina kardinaliai viską mesti ir tapti namų židinio kurstytoja? Žinoma laimės neprideda ir kai grįžusi po darbo dar turi pasirūpinti maisto pirkimu, vakariene, namų švara, mokesčiais, vaikų reikalais ir kitais rūpesčiais. Šeima sudaryta iš kelių asmenų, šeima yra vieta, kur kiekvienas gali užsiimti sau maloniais dalykais ir nebūti teisiamas, kad nepateko į kažkieno stereotipinius rėmus. Ir jeigu mama nori eiti į darbą, o ne kuistis ištisai aplink namus, ji turi pilną teisę tą ir daryti.
Pritariu straipsnio autorei.
Mano mama buvo ta, kuri dirbo nuo 8 iki 22, kad sukurtų „gerovę”… Kad namie nieko netrūktų… Man 30 ir aš neturiu jokių saitų su savo mama… Tą šaltį jaučiu kiekvieną mielą dieną nuo maždaug 8 klasės, kai jau suvokiau, kad noriu turėti mamytę, o ne viršininką, kuris tik reguliuoja į kurį būrelį eisiu dar, kad nepajausčiau, jog mamos nėra namie.. Jau geriau būčiau kruopas valgius, nei gyvenus naujuose namuose, lankius prestižinę mokyklą… Visko išmokau pati.. „atskirti” gėrį nuo blogio, išsigydyti žaizdas po vaikinų įskaudinimo, pasidaryti valgyti.. tiesa, to neišmokau, moku tik užsipilti sausus pusryčius su pienu.. ačiū mama, kad turėjau rūbų, gražius namus ir valgyti.. ir visas vasaras praleidau pas močiutę.. Šalti mūsų šiandienos santykiai ir yra pasėkmė tavo nebuvimo šalia, kai man labiausiai reikėjo.. Ne Mamytė, o nepažystama, tolima, Mama..
Pati esu ta namu seimininke, kuri nenori dirbt nes man mieliau sedet su vaikas namie, kapstytis savo darzoviu ir vaisiu sodelyje, gaminti valgyti irtvarkyti namus. Taciau pinigai taip pat svarbu, vaiku socialumas ypac,to jau seima negali atstoti.
Nebutina ziureti I krastutinumus. Vaikai darzelyje nuo8 iki 5. Toliau laikas su tevais, savaitgaliai, sventes. Belieka tik patiem save kaltinti jei si auksini laika praleidziame prie tv o ne zaidziant slepynes su seima, konstruojant inkileli ar tiesiog iseinant pasivaikscioti lauka…