Socialiniuose tinkluose Dinara jau daugelį metų dalijasi savo gyvenimu. Jos paskyroje telpa šeimos kasdienybė, motinystė, maži džiaugsmai, buities chaosas, jautrios akimirkos ir visai neidealizuotas gyvenimas. Tačiau už viso to, ką matome ekranuose, yra ir kita Dinara – moteris, kuri kartais pritrūksta kantrybės, išgyvena emociškai sunkias dienas, nori pabūti viena ir vis dar mokosi nepamiršti savęs.
Šiandien ji jau kitaip žiūri į viešumą, atsargiau renkasi, kuo dalintis, ir nebejaučia poreikio teisintis prieš svetimus žmones. Atvirame pokalbyje Dinara pasakoja apie motinystę, kuri ne visada telpa į gražius socialinių tinklų kadrus, apie kaltę, savęs paieškas, psichologinę sveikatą ir svajones, kurios vis dar laukia savo eilės.
Gyvenimas, kuris niekada nebuvo tobulas
Dinaros pažintis su didesne socialinių tinklų auditorija prasidėjo 2019-aisiais, laukiantis pirmagimės. Tuo metu socialiniuose tinkluose dar netrūko tobulų namų, suderintų vaikų drabužių ir estetiškų šeimos nuotraukų. Dinara pasirinko kitokį kelią – rodyti gyvenimą tokį, koks jis yra.
„Namie netvarka? Man nesvarbu, nebijodavau to parodyti. Aš susivėlusi, tris dienas nesimaudžiusi? Kalbėdavau į kamerą su didžiuliu pasitikėjimu. Tiesiog rodžiau savo gyvenimą tokį, koks jis ir buvo.“
Ji niekada nenorėjo apsimetinėti, nes, kaip pati sako, galbūt ir mokėtų, tačiau nesijaustų gerai. O savijauta jai yra be galo svarbi.
Vis dėlto bėgant metams keitėsi ne tiek pati Dinara, kiek jos santykis su socialiniais tinklais. Anksčiau skaudūs komentarai ar anoniminės žinutės galėdavo ilgam išmušti iš vėžių. Ji aiškindavosi, bandydavo gintis, reaguodavo į kiekvieną neteisingą kaltinimą. Šiandien į tai žiūri kur kas ramiau.
„Dabar tiesiog suprantu, kad tai yra svetimi žmonės, kurie nėra verti mano laiko.“
Ir nors atvirumo ji neprarado, atsirado daugiau ribų. Ypač kalbant apie vaikus. Dinara nebenori viešinti jų jautrių emocinių akimirkų, nebesidalija viskuo, kas vyksta šeimos gyvenime, ir vis dažniau pagalvoja, ar tam tikras kadras tikrai turi atsidurti internete.
„Nekeliu į socialinius tinklus nuotraukų, kuriose vaikai yra susijaudinę, liejantys savo emocijas. Nes, tiesą sakant, tokiomis akimirkomis ne telefonas ir nuotraukos būna mintyse.“
Jos vyresnioji dukra Henrienta jau supranta, kad mama yra žinoma internete. Kartais net pati pasiima telefoną ir filmuoja save, mėgdžiodama mamą. Tačiau buvo ir laikotarpis, kai mergaitė nenorėjo, kad mama apskritai ką nors apie ją skelbtų. Dinara į tai įsiklausė. Juk šeimos gyvenimas, net jei dalis jo matoma tūkstančiams žmonių, pirmiausia priklauso patiems šeimos nariams.

Motinystė, kurioje ne visada pakanka kantrybės
Dinara neslepia – kiekvienas jos vaikas gavo vis kitokią mamą. Ir apie tai ji kalba su šypsena, bet kartu ir su nemažai jautrumo.
Ji prisimena, kaip draugystės pradžioje dabartinis partneris žavėjosi jos motinyste, girdavo draugams, kad ji niekada nepakelia balso prieš vaiką, yra švelni ir itin kantri. Tai buvo vienas gražiausių komplimentų, kokius ji yra gavusi.
„Labai norėčiau ir vėl būti tokia kantri mama“, – prisipažįsta Dinara.
Tačiau dabar jos kasdienybė kitokia. Vaikų daugiau, jų charakteriai ir poreikiai skirtingi, o kantrybės kartais pritrūksta. Pirmagimė Henrienta buvo ramesnė, be to, net trejus su puse metų augo kaip vienturtė. Tuo metu mama galėjo visą savo dėmesį skirti jai.
Anė ir Vilhelmas jau gavo kitokią Dinarą – labiau patyrusią, labiau pasitikinčią savimi, bet kartu ir nuolat besimokančią derinti trijų vaikų poreikius.
Gimus trečiajam vaikui, kaip pati juokiasi, niekas netapo lengviau. Jau auginant du vaikus buitis ir motinystė reikalavo daug jėgų, o nedidelis Anės ir Vilhelmo amžiaus skirtumas tapo papildomu iššūkiu. Vidurinėlei vis dar reikėjo labai daug mamos dėmesio, o suprasti, kodėl kartais pirmiau tenka pasirūpinti kūdikiu, nebuvo paprasta.
Dar vienas netikėtumas – berniuko auginimas po dviejų mergaičių. Vilhelmui jau dveji, tačiau Dinara juokiasi, kad prie šios patirties vis dar pratinasi.
O paklausta, ar nejaučia kaltės, kai vienam vaikui dėmesio tenka daugiau nei kitam, ji neslepia: jaučia. Juk neįmanoma savęs padalinti po lygiai, o ir kiekvienam vaikui mamos reikia skirtingai.
„Neįsivaizduoju, kaip įmanoma save padalinti po lygiai kiekvienam vaikui. Bet labai džiaugiuosi, kad mano dėmesio trūkumą gali atsverti tėtis.“
Galbūt būtent čia ir slypi viena svarbiausių motinystės pamokų – ne visada viską pavyksta padaryti vienodai, bet tai nereiškia, kad mylime mažiau.

Kai norisi atsitraukti net nuo artimiausių žmonių
Apie savo psichologinę sveikatą Dinara viešai kalbėjo ne kartą. Bipolinis sutrikimas jai buvo diagnozuotas prieš kelerius metus, tačiau su jo simptomais, kaip pati pasakoja, gyvena nuo paauglystės. Ilgą laiką ji jautė, kad kalbėti apie tai yra svarbu – norėjo šviesti visuomenę, padrąsinti kitus rūpintis emocine sveikata ir nebijoti ieškoti pagalbos.
Jos atvirumas sulaukė daug palaikymo. Žmonės rašė, kad būtent jos pasakojimai padėjo išdrįsti kreiptis į specialistus arba paskatino pasirūpinti artimaisiais.
Tačiau šiandien Dinara vis dažniau renkasi apie kai kuriuos dalykus nekalbėti viešai. Ne todėl, kad jų gėdytųsi, o todėl, kad ne viską norisi paversti turiniu.
Ji turi vadinamąsias „blogąsias dienas“ – laikotarpius, kai apima apatija, norisi atsiriboti nuo pasaulio, net nuo savo vaikų. Ir nors pati pripažįsta, kad taip pasakyti gali skambėti nejaukiai, tai yra jos patirtis.
„Aišku, gimus vaikams, pabėgti ir pasislėpti nuo viso pasaulio galimybės tikrai ne visada turiu. Bet artimieji puikiai mane supranta ir jei tik gali, visada leidžia man išbūti tas dienas.“
Tomis dienomis Dinara dingsta iš socialinių tinklų, bendrauja tik su tais žmonėmis, su kuriais būtina, ir tiesiog stengiasi išlaukti. Ji neslepia, kad ir šį interviu atsakinėjo nelengvu laikotarpiu – pastarąją savaitę po darbo norėjosi tik pasislėpti po kaldra ir apie jokius papildomus darbus negalvoti.
Šis prisipažinimas labai žmogiškas. Juk kartais net ir tie žmonės, kurių gyvenimas iš šalies atrodo kupinas energijos, veiklos ir gražių akimirkų, turi dienų, kai jėgų nebelieka.
Būtent todėl Dinara šiandien be kaltės jausmo leidžia sau skirti laiko vienai. Vasarą ji keldavosi anksti, kol šeima dar miegodavo, ir eidavo pasivaikščioti aplink miestą. Tiesiog pabūti su savo mintimis.
Ji prisimena ir laikus, kai nustojusi žindyti pirmagimę galėdavo spontaniškai kur nors ištrūkti – net naktį iki „McDonald’s“ ar dienai prie jūros. Kai kurios mamos tokį pasirinkimą smerkė, tačiau Dinarai buvo sunku suprasti, kodėl noras pabūti vienai turėtų kelti kaltę.
„Man tiesiog to reikia.“
Ne viskas, kas svarbu, turi būti matoma
Dinaros „Instagram“ paskyra jai pačiai yra tarsi prisiminimų dienoraštis. Ant riešo esanti tatuiruotė „Carpe Diem“ – gyvenk šia diena – primena, kaip svarbu išgyventi akimirkas, o ne tik jas užfiksuoti.
Ji labai sentimentali, mėgsta žiūrėti senas nuotraukas, prisiminti praeitį. Tačiau neslepia, kad kartais telefonas gali tapti ir trukdžiu. Todėl šeimos laiką stengiasi išgyventi čia ir dabar, o nuotraukomis dalijasi vėliau, dažniausiai vakare, kai diena jau būna pasibaigusi.
Paklausta, ką apie motinystę, jos manymu, pernelyg romantizuojame, Dinara grįžta prie tų pačių tobulų paveikslėlių, kuriuos anksčiau matydavo pati. Laimingos mamos, suderinti vaikų drabužiai, tvarkingi namai. Tačiau tikrovėje su mažais vaikais buitis gali atrodyti visai kitaip.
Ir jai tai nėra didžiausia problema.
„Aš žinau, kad mano vaikai neprisimins tų kalnų skalbinių ar neplautų indų. Bet jie prisimins laiką, kurį vietoj tvarkymosi skyriau jiems.“
Ši mintis puikiai atspindi Dinaros požiūrį į šeimos gyvenimą. Ne viskas turi būti tobula, ne kiekviena diena turi būti produktyvi, o nepadaryti buities darbai tikrai nėra svarbesni už laiką kartu.

Moteris, kuri vis dar turi svajonių
Nors motinystė užima didžiulę Dinaros gyvenimo dalį, ji stengiasi nepamiršti ir savęs. Artimieji ją visada skatino tai daryti, o pačiai Dinara svarbu suprasti, kad savirealizacija, laikas sau ir įsiklausymas į savo poreikius nėra kažkas, dėl ko mama turėtų teisintis.
O apie ką ji šiandien svajoja?
Pirmiausia – apie nuosavus šeimos namus. Tai svajonė, kurią puoselėja jau daugelį metų ir labai tikisi įgyvendinti per artimiausius dvejus trejus metus.
Vis dėlto Dinara nepamiršta ir padėkoti už tai, ką jau turi. Nuo paauglystės svajojo tapti mama, o ši svajonė išsipildė net su kaupu.
Kai paklausiu, kokį vienintelį sakinį po dvidešimties metų norėtų išgirsti iš savo vaikų apie jų vaikystę, atsakymas ateina labai greitai.
„Kad jie prisimena, kaip mama stengėsi dėl jų…“
Rašydama šiuos žodžius ji prisipažįsta susigraudinusi. Ir turbūt visai nesvarbu, kiek gražių nuotraukų, šeimos išvykų ar kasdienybės istorijų liks jos socialinių tinklų paskyroje. Svarbiausia, kokie prisiminimai išliks vaikų širdyse.
„Tu esi pakankama“
Pokalbio pabaigoje paprašyta įsivaizduoti, kad galėtų penkioms minutėms atsisėsti šalia savęs, ką tik pirmą kartą mama tapusios Dinaros, ji žino, ką norėtų pasakyti.
„Tu esi pati geriausia mama savo vaikui. Tau nereikia niekam įtikti, nereikia niekam nieko įrodyti… Tu esi pakankama! Sau ir savo vaikui!“
Ir galbūt tai viena svarbiausių žinučių, kurią iš šio pokalbio gali išsinešti kiekviena mama. Neprivalome visko suspėti, neprivalome kasdien būti kantrios, neprivalome turėti nepriekaištingų namų ar įrodyti kitiems, kad esame geros mamos.
Kartais užtenka tiesiog būti. Mylėti, stengtis, suklysti, atsiprašyti, apkabinti ir kitą dieną vėl bandyti iš naujo.














