Rubrika „Mamos, kurios įkvepia“
Būti mama – tai nuolat keistis kartu su savo vaikais. Vieną dieną mokyti juos žengti pirmuosius žingsnius, kitą – išmokti paleisti į savarankišką gyvenimą, net jei širdyje norisi dar bent akimirką išlaikyti juos šalia. O kartais motinystė atveda į visai kitokį vaidmenį – tapti artimu žmogumi vaikams, kurių negimdei, bet kuriuos pamilai savaip, neskubindama jų tavęs prisileisti.
Šio pokalbio herojė Aistė Grišinaitė – Kolesnikova šiandien motinystę išgyvena jau visai kitaip nei jaunystėje. Auginant pirmagimį teko augti ir jai pačiai – skubėti, ieškoti savęs, norėti pritapti ir kažką įrodyti. Šiandien Aistė sako gyvenanti kur kas didesnėje ramybėje su savimi. Ji mokosi pasitikėti vaikais, gerbti jų pasaulį ir suprasti, kad kartais didžiausia meilė yra ne saugoti, o paleisti.
Kalbamės apie sūnaus savarankiškumą ir jo išvykimą studijuoti į Australiją, dukrai perduodamas vertybes, ryšį su vyro vaikais ir tą ypatingą šeimos jausmą, kuriame nereikia atlikti tobulo mamos vaidmens. Užtenka būti savimi.
„Didžiausia prabanga – gera būti savimi savo pačios gyvenime“
Aiste, jei trumpam atidėtume visus tavo vaidmenis – mamos, žmonos, kūrėjos – kas šiandien esi tu pati? Kas tave labiausiai apibūdina šiame gyvenimo etape?
Šiandien mane labiausiai apibūdina tai, kad man gera mano gyvenime. Leidžiu sau būti visokia – labai laiminga, kūrybinga, kartais visiškai pasimetusia. Gera mama, moterimi, kuriai malonu, kai ja rūpinasi.
Šiandien jaučiu labai daug dėkingumo: už savo šeimą, už gyvenimą, kurį turiu, už viską, ką patyriau, net už skaudžius etapus, nes jie mane užaugino.
Didžiausia prabanga man šiandien yra ne tai, kad gyvenime viskas tobula, o tai, kad man gera būti savimi savo pačios gyvenime.
Ar pati jauti, kad motinystė su kiekvienu vaiku tave keitė vis kitaip?
Su pirmuoju vaiku augau ir pati. Sūnų man padėjo auginti mama, o aš buvau tokia mama, kokia tuo metu mokėjau būti. Meilę šiandien auginu jau visiškai kitaip – ramiau, sąmoningiau. Ir pirmą kartą iš tikrųjų patiriu, ką reiškia auginti vaiką dviese.
Audrius tėvystėje dalyvauja tiek pat, kiek ir aš, ir man tai reiškia be galo daug. Labai brangus tas jausmas, kai šalia turi lygiavertį žmogų, su kuriuo daliniesi ne tik gražiausiomis akimirkomis, bet ir visa kasdienybe – rūpesčiais, atsakomybėmis ir mažais kasdieniais džiaugsmais.
Todėl mama, kokia esu šiandien, yra ne tik mano pačios augimo rezultatas. Mane tokią po truputį užaugino visi mano vaikai.
Kai meilė išmoksta paleisti
Tavo ryšys su sūnumi Jonu atrodo labai artimas. Ar toks jis buvo visada, ar teko iš naujo atrasti vienam kitą skirtingais jo augimo etapais?
Artimas ryšys nereiškia, kad visada buvo lengva. Vaikai auga, keičiasi, todėl ir mums tenka išmokti keistis kartu su jais.
Motinystėje ateina momentas, kai didžiausia meilės forma tampa nebe saugojimas, o pasitikėjimas.
Paauglystėje vaikai kartais užsidaro savyje, mažiau pasakoja, į savo pasaulį įsileidžia nebe taip lengvai kaip anksčiau. Kaip buvo jūsų atveju?
Žinoma, buvo užsidarymo, trumpesnių atsakymų ir akimirkų, kai supranti, kad ne viską žinai. Tačiau reikia suprasti, kad tylėjimas nėra atstūmimas. Kartais tai tiesiog augimas.
Svarbiausia tokiais etapais dalyvauti vaiko gyvenime, net jei kartais tenka tai daryti tyliai.
Kai Jonas išvyko studijuoti į Australiją, turbūt teko išgyventi vieną ryškiausių paleidimo momentų. Kas buvo sunkiausia?
Fiziškai jį paleisti buvo labai sunku. Staiga namuose kažko trūksta.
Tačiau dar sunkiau buvo suprasti, kad tavo vaikas jau turi savo gyvenimą, į kurį tu nebeįeisi savaime. Ir čia man reikėjo vidinės brandos – neįsižeisti, kad manęs reikia mažiau, o, priešingai, pasidžiaugti tuo.
Apie Jono tėtį kalbi nedaug. Ką šiandien norėtum pasakyti apie tėvų santykį ir jų svarbą vaiko gyvenime?
Man atrodo, labai svarbu atskirti du dalykus: žmonės gali nesugebėti būti pora, bet jie gali būti puikūs tėvai savo vaikams.
Mūsų atveju viskas susiklostė kitaip – Jono tėtis mirė, kai Jonas dar buvo mažas.
Šeima, kurioje nereikia užimti kito vietos
Tavo gyvenime yra ir vyro vaikai, su kuriais, sprendžiant iš šalies, pavyko sukurti šiltą ir natūralų ryšį. Kaip radai savo vietą jų gyvenime?
Turbūt pirmiausia dėl to, kad niekada nenorėjau užimti jų mamos vietos. Norėjosi būti dar vienu žmogumi, kuriam jie rūpi.
Nesinorėjo, kad vaikai neštų tai, ko nesugebėjo išspręsti tėvai. Mūsų santykis augo savo tempu.
Šiandien net nežinau, ar jaučiuosi pamote. Esu tiesiog Aistė – žmogus, kuris juos myli ir rūpinasi jais, kartais pabamba, kartais pridengia ir, kaip priklauso normaliai šeimai, kartais turbūt ir panervina.
Ar buvo akimirka, kai supratai, kad jie tave priėmė kaip savą žmogų – ne tik kaip tėčio partnerę, bet ir kaip žmogų, kuriuo gali pasitikėti?
Manau, mums pavyko sukurti gražią draugystę iš daugybės mažų momentėlių. Jei vaikas įsileidžia tave į savo pasaulį, man tai jau yra dovana.
Ką norisi perduoti dukrai?
Ar augindama Meilę šiandien sąmoningai ką nors darai kitaip, remdamasi jau sukaupta motinystės patirtimi?
Meilės iki penkerių metų net nevedžiau į darželį. Ne todėl, kad būčiau prieš darželius, bet visa širdimi aiškiai jaučiau, kad jai niekur nebus geriau nei su mama.
Ko labiausiai norėtum išmokyti dukrą apie moteriškumą, savivertę ir santykius – ne žodžiais, o savo pačios pavyzdžiu?
Norėčiau, kad ji suprastų, jog meilės nereikia užsitarnauti. Kad nereikia savęs mažinti, būti patogiai ar tylėti, kai skauda.
Norėčiau, kad ji matytų, jog galima būti švelniai ir kartu stipriai, drąsiai, bet ir jautriai. Kad būti savimi ir gyventi savo gyvenimą yra įdomiausia.
„Aistę randu būtent mūsų šeimos šurmulyje“
Tavo gyvenime daug šeimos, kūrybos ir veiklos. Ar kada nors pajunti, kad reikia atskirai ieškoti savęs – ne tik mamos ar žmonos vaidmenyje, bet ir kaip moters?
Man nereikia atskirai ieškoti Aistės. Tiesą sakant, labiausiai savimi jaučiuosi būdama tarp vaikų.
Man gera ten, kur esu. Jaučiu, kad esu šeimos ramybė, nors kartais galiu sukelti ir didžiausią chaosą.
Neturiu jausmo, kad štai čia esu mama, čia – žmona, o dabar jau reikia išeiti pabūti Aiste. Save randu būtent mūsų šeimos šurmulyje – tarp vaikų, juoko, darbų, kartais visiško bardakėlio.
Jei po daugelio metų visi tavo vaikai turėtų vienu sakiniu pasakyti, ką iš tavęs gavo kaip iš mamos ir moters, ką labiausiai norėtum išgirsti?
Norėčiau, kad jie pasakytų: „Su mama (arba su Aiste) visada galime būti savimi ir vis tiek būsime mylimi.“
Beje, šį klausimą dėl įdomumo nusiunčiau ir patiems vaikams. Visi parašė, kad iš manęs gavo pasitikėjimą, drąsą būti savimi ir nuoširdumą. Taip pat prisiminė mano nuolat kartojamą frazę: „Visi gyvename savo gyvenimus, tad labiausiai rūpinkitės savuoju, o ne tuo, ką pagalvos kiti.“
Man atrodo, būtent šiuose žodžiuose telpa labai daug to, ką Aistė šiandien nori perduoti savo vaikams. Ne norą visiems įtikti, ne būtinybę atitikti kažkieno lūkesčius, o drąsą gyventi savo gyvenimą ir žinojimą, kad namuose visada yra vietos būti savimi.
Galbūt tai ir yra viena gražiausių motinystės pamokų – užauginti vaikus, kurie išdrįsta eiti savo keliu, bet niekada neabejoja, kad yra mylimi.
„Mamos, kurios įkvepia“ – vaikui.lt pokalbių ciklas apie motinystę, moterystę, šeimą ir tikrą gyvenimą, kuris ne visada telpa į gražius paveikslėlius, bet būtent dėl to yra toks artimas.
