maxresdefault

VAIKŲ AUKLĖJIMAS. BAUSTI NEGALIMA PASIGAILĖTI – KUR DĖSITE KABLELĮ?

Auklėjimas – ne vien nurodymai ką nors padaryti. Reikia labai gerai išmanyti, kaip auklėti. Tačiau vien mokslu auklėjimo taip pat nepavadinsi. Gerą auklėjimą lemia ir žinios apie vaiko vystymąsi, ir auklėtojų geranoriškumas, jausmai. Apie vieną iš sudėtingiausių tėvų ir vaikų santykių aktualijų —  bausmes —  kalbamės su vaikų psichiatre, VšĮ „Vaikų poliklinika Jūsų namuose” darbuotoja Aurima Diliene. Ir pirmiausia prisimename Mauglio pavyzdį: kad ir kaip tikėtume genų galia, vaiką vis dėlto daugiausia auklėja jo gyvenamoji aplinka ir žmonės, su kuriais jis bendrauja.

Paklūsta ar klauso?

Vaikas iki paauglystės ar net ilgiau pagrindinį dėmesį skiria tėvų emocijoms, bet ne žodžiams. Jei su vaiku kalbama šiurkščiai, jis būtent ir įsidėmi šiurkštumą, o ne tai, kas jam sakoma ar liepiama. Gydytoja, pati auginanti penkis vaikus, gali pasidalyti vertinga savo pačios patirtimi: „Kartą man įnirtingai kažką aiškinant ir rodant šešiametė mano dukra pasakė: „Mama, kodėl tu kartoji? Aš labai gerai matau tave”. —  Man tai buvo dar vienas įrodymas, kad vaikai geriausiai perpranta tam tikrus dalykus vertindami emocijas, o ne žodžius.”

Vaikai ypač jautrūs melui —  nenuoširdumą jie pajunta labai greit. Jei tik sakai vienaip, o darai kitaip —  viskas. Vaikas niekada nuoširdžiai nedarys to, ką tėvai daro atmestinai. Svarbu suvokti, kad vaiko klausymas ir paklusimas —  ne tas pat. Dažnai vaikas paklūsta tik tam, kad išvengtų bausmės, bet iš tikrųjų neklauso ir pamokos neišmoksta.

Nuolatinis ribų bandymas —  svarbiausias vaikų užsiėmimas. Jiems tik ir rūpi sužinoti, kiek dar galima neklausyti. Tėvus tai labai nervina ir vargina, bet reikia suprasti, kad kitaip neužauga nė vienas.

Bausmė bausmei nelygu

Jeigu idealistiškai vertintume pasaulį, aišku, norėtųsi, kad bausmių apskritai nebūtų. Tačiau tuomet kyla sąmoningumo lygio klausimas, o vaikų sąmoningumas labai menkas. Taigi būtina nustatyti tam tikras ribas ir vaikams jas parodyti.

Deja, tai nėra taip paprasta. Tėvai dažnai nemoka tinkamai paaiškinti, ko vaikui negalima daryti, o jam suklydus nusivilia savo nesugebėjimu ir baudžia tarsi tam, kad nuramintų sąžinę: „Štai aš auklėju, kitą kartą jau taip nedarys”.

rents-kidsBausmė —  tai atpildas už nusižengimą, nusikaltimą. Ši sąvoka priimtina tik vertinant bausmę kaip priemonę nustatytoms riboms parodyti. O bet kokios traumuojamos bausmės, aišku, jokiu būdu nepriimtinos. Vaiko auklėjimasis priklauso nuo jo gaunamų dirgiklių. Jei vaikas nuolat baudžiamas, traumuojamas, vėliau jis pats su kitais taip pradeda elgtis. Tačiau suprantama, kad pavyzdingai elgtis ne visada pavyksta. Tyrimų ir apklausų duomenimis, nors dauguma tėvų fizinių bausmių nelaiko efektyvia auklėjimo priemone, daug vaikų gan dažnai gauna pylos. Taigi kodėl realybė neatitinka supratimo?

Pyktis —  labai blogas patarėjas

Pašnekovės teigimu, elgesys yra išmokstamas, perduodamas iš kartos į kartą. Čia tinka suaugusio, išsilavinusio vyriškio pavyzdys, kurį vaikystėje auklėjo griežtas ir diržu darbuotis mėgstantis tėvas. Tarkime, minėtas vyras dabar pats turi sūnų, kuriam nusižengus šis žmogus patiria stresą —  nežino, ką tą akimirką daryti. Tuomet nevalingai „įsijungia” pasąmonė, kadaise užfiksavusi tėvo elgesį, ir primena: „Tėvas mane primušė ir aš daugiau to nedariau.”

Tiesa, tokia situacija trunka vos kelias sekundės dalis. Sprendimas tarsi priimamas automatiškai: „Štai užaugau sveikas ir stiprus, nieko blogo man neatsitiko, o ir tėvui už viską atleidau.” Taigi tuoj pat čiumpamas diržas ir imama auklėti. Rodytųsi, situacija visai pateisinama. Tačiau juk šis vyras pamiršo, kad praėjo kokie 35 metai ir dabar jo supratimas pasikeitė, kad šią akimirką jo vaikas situaciją vertina kitaip, nei jis!

super-nanny-420-420x0Tokie esminiai užsimiršimai tarsi įsuka mus į nesibaigiantį ciklą, nes suaugę vaikai vėl kartoja iš tėvų išmoktą elgesį. Tiesa, išeitis yra —  reikia kalbėtis apie aktualius dalykus, bandyti paaiškinti savo jausmus, mokytis vieniems kitų atsiprašyti, suprasti. Juolab kad šiandien gyvename laiku, kai įvairios informacijos daug ir ji lengvai pasiekiama. Vertinga kitų patirtis gali labai padėti ne tik išmokti suvaldyti neigiamus jausmus, bet ir apskritai pagerinti santykius. Dažnai net paprastas pasitarimas su kitu žmogumi padeda greičiau atrasti naują, kitokį, naudingesnį sprendimą.

Beje, tenka išgirsti ir apie vaikus (ypač dar mažus), kurie tarsi patys prašosi fizinės bausmės —  kartais net didžiausią isterijos priepuolį numalšina plekštelėjimas ar nestiprus papurtymas. Tačiau tokie atvejai byloja apie kitą problemą —  vaikui būtina ir prisilietimų šiluma, o jei tėvai per retai apkabina, priglaudžia, atskirai palieka miegoti ar pan., tą trūkstamą kontaktą vaikas turi išsireikalauti.

Psichologinės bausmės

Anksčiau minėtas pavyzdys rodo, kad dažniausiai tėvai skaudžiai baudžia nesąmoningai. Deja, tokia išvada tinka kalbant ne tik apie kūniškas bausmes. Neretai tėvai nejučia pažemina ir paniekina vaiką: „Tu ir vėl blogai tai padarei. Tu nieko nesugebi. Tu blogesnis už tą savo draugą. Pažiūrėk, kaip tai padarė jis (ji) —  kodėl tu taip negali?” ar panašiai.

Beje, būna atvejų, kad tėvai sąmoningai žemina vaiką, psichologinį spaudimą naudoja kaip auklėjimo priemonę tikėdamiesi, kad tai paskatins vaiką pasistengti, pasiekti laukiamų rezultatų. Tačiau ne veltui tautos išmintis sako, kad žodis skaudesnis už veiksmą. Nuolat nuvertinamas vaikas ir užaugęs sunkiai keliauja per gyvenimą, nes vis turi stengtis kompensuoti nepateisintus lūkesčius. Žinoma ir daug atvejų, kai vaikas (ar jau suaugęs žmogus) tiesiog praranda norą stengtis: „Kam vargintis, jei vis tiek bus negerai…”

Net iki maždaug 12 metų svarbiausia vaiko patirtis įgyjama namie ir tik vėliau pradedama labiau domėtis aplinkiniais —  tėvai jau nėra tokie dideli ir vieninteliai autoritetai. O iki tol vaikas visiškai pasiduoda auklėjamas ir tik nuo tėvų priklauso, kaip vaikas save vertins, kokia bus jo motyvacija.

Ką galvoja vaikai?

Vos pradėję vaikščioti ir patys viską imti vaikai pradeda bandyti tėvų kantrybę. Mamai pasakius, kad ko nors daryti negalima, būtina pažiūrėti, kas iš tikrųjų bus pabandžius. Nereikėtų pernelyg tikėti, kad vos lieptas mažylis klausys —  geriau užkelti tą daiktą, paslėpti ar pan. Vaikams nuo trejų metukų tinka kitokie metodai —  norimą daiktą galima pakeisti kitu, tartis. Ir mokyklinukai dar dažnai bando ribas: „Man neleido pirkti ledų, bet aš vis tiek nusipirksiu, pažiūrėsiu, kas bus…” O antrą kartą —  juk dar įdomiau rizikuoti.

Kokius auklėjimo būdus tėvai pasirinks, priklauso tik nuo jų ir nuo paties vaiko. Statymas į kampą, žaislo atėmimas, atsisakymas bendrauti ir pan. —  tai galimybė parodyti, kad peržengta tam tikra riba, kad nusikaltus būna nemalonu. Suprantama, kaskart baudžiant reikia stebėti vaiką. Juk vieną, pavyzdžiui, stovėjimas kampe gali labai traumuoti, sukelti isteriją ar pan., o kito tai visai nepaveiks.

Galimų vaiko reakcijų į bausmę —  daugybė: pyktis, baimė, nuoskauda, užsispyrimas, nuolankus paklusimas, maištavimas, bandymas suminkštinti tėvų širdis ir t. t. Minėtina, kad vaikų reakcijos su amžiumi keičiasi: pradedama bijoti skausmo, randasi noras atkeršyti (nors keršija dažniausiai ne tėvams, o mažesniesiems). Be to, vaikai neretai bando psichologiškai atsiriboti nuo nemalonių įvykių, pavyzdžiui, panirdami į kompiuterinių žaidimų pasaulį ar net pradėdami svaigintis. Bet kokias iškilusias problemas būtina spręsti kuo greičiau – jei nepadeda atviras pokalbis šeimoje, neverta baimintis ir specialistų pagalbos.

Padariniai skaudūs

Be abejo, visos bausmės palieka pėdsakus. Bet, psichiatrės A. Dilienės teigimu, ypač ryški emocinių nuvertinimų žala —  labai engtas vaikas kartais be psichologų pagalbos vėliau net negali sėkmingai gyventi. Fiziškai daug baudžiamas vaikas įpranta tokiu būdu gauti dėmesį ir pats išsiugdo agresyvią poziciją į pasaulį. Jis ne tik laukia tokių reakcijų iš kitų, bet ir pats kumščiais bando išprovokuoti bendravimą. Tiesa, nebūtinai muštas vaikas bus mušeika —  gali būti visai atvirkščiai. Tačiau toks žmogus vis dėlto dažniausiai labai prastai save vertina, yra neryžtingas.

Nors vaikas reaguoja iš karto nubaustas, bet skaudžiausi padariniai pasireiškia vėliau. Paprastai žmogus linkęs pamiršti tai, kas negera, ir net nesupranta, kodėl jau suaugęs tam tikrais atvejais vienaip ar kitaip elgiasi. Pasak psichologės, pasigilinus dažnai paaiškėja, kad priežastys slypi vaikystėje.

Labiausiai vaiką bausmė traumuoja tada, kai jis nežino, nesupranta, už ką yra baudžiamas. Dar blogiau, jei tėvai vieną kartą už tam tikrą nusižengimą nubaudė, o kitą ne – tai labai išbalansuoja vaiko psichiką, mažylis pasimeta, kenčia, nežino, kaip elgtis.

Kas svarbiausia?

Akivaizdu, jog fizinė ir emocinė prievarta —  blogas auklėjimo metodas. Tad kaipgi elgtis? Alternatyvų bausmėms tikrai yra. Auklėti tikrai padės logiški paaiškinimai ir nuolatinis nuoširdus bendravimas su vaiku, dėmesio skyrimas, žaidimas kartu.

Bet visų svarbiausia —  besąlygiška meilė. Taip, būtent —  besąlygiška. Juk ir patys suaugusieji įpratę mylėti vieni kitus už „ką nors”: grožį, gerumą, paslaugumą ar pan. Ir vaikams greitai perkeliame tokį modelį, pavyzdžiui: „Ne dėl to myliu, kad tu esi, o dėl to, kad tu gražus, gerai mokaisi, gražiai pieši, šoki ar dainuoji…”

Net jeigu iš tikrųjų taip nėra, dažnai tokia pozicija išreiškiama nesąmoningai. Žmonės taip pripranta prie to, kad tiesiog nebemoka besąlygiškai priimti, išreikšti jausmų. O vaikai —  itin jautrūs. Jie mano, kad reikia stengtis dėl meilės, žūt būt pateisinti (kartais tik įsivaizduojamus) lūkesčius. Būtent dėl tokio noro įtikti netgi išsivysto įvairios ligos. Taigi reikia leisti žinoti, kad žmogus mylimas net nepaisant nesėkmių.

Pagyrimas —  taip pat auklėjimo būdas

talking-to-kids-467x267Pastaruoju metu neretai tenka girdėti „emocinio rezervuaro” sąvoką. Tai galime įsivaizduoti kaip tam tikrą indą, kuris visuomet turi būti pripildytas. Visas meilės rūšis —  fizinį kontaktą, pagiriamuosius žodžius ir paskatinimus arba pagyrimus, patarnavimą —  turi gauti kiekvienas žmogus. Besiformuojančioms asmenybėms tai nepaprastai svarbu.

Tačiau būtina skatinti ir girti labai nuoširdžiai ir pelnytai. Neretai tėvai pernelyg atmestinai vertina vaiko poelgius, pavyzdžiui, mergaitei atnešus piešinį tėtis net geriau nepažiūrėjęs sako: „O, kaip gražu!”. Nors iš tikrųjų piešinyje galbūt nieko itin gražaus nėra.

Tėvai turi išmokti atsisukti ir su nuoširdžiu susidomėjimu paklausti: „O kas čia yra?”, arba prisipažinti, jei neaišku. Ir vaikas tikrai nesupyks. Prisiminkite kad ir Mažąjį Princą —  nupiešta dėžė, o kaip atspėtum, kad toje dėžėje avis?.. Neįpratęs visada girdėti tik liaupses vaikas nežinos, kad būtinai turi būti pagirtas. Jis stengsis dėl to, o jei pagyrimo nesulauks -nenuliūs.

Patarimas —  tik vienas

Gydytoja A. Dilienė atskleidė išties aktualią problemą —  tėvai „labai mėgsta” užkrauti vaikams savo problemas. Ypač jauni tėvai, patys dar nebūdami labai brandžios asmenybės, gana anksti susilaukę vaikų, neretai tikisi, kad vaikas jiems bus draugas. Bet taip elgtis ne tik nepatartina —  tiesiog neleistina. Tu gali būti draugiškas savo vaikui, bet vaikas yra vaikas, o ne draugas. Bičiulis turi gebėti neprisiimti visko asmeniškai, o vaikas nemoka atsiriboti.

Būtent tai labiausiai pažeidžia vaiką. Atvejai, kai vaikų pečiai apkraunami suaugusiųjų problemomis, ypač dažni tėvams skiriantis ar tiesiog šeimos nariams nesutariant. Psichiatrijos specialistė nuoširdžiai pataria to nedaryti —  verčiau ieškoti pagalbos iš kitų, o savo vaikų pagailėti. Jie juk savo tėvelius visada myli besąlygiškai ir negalėdami ko nors išspręsti, labai kenčia, net suserga. Kasdienis gyvenimas visada verdantis. Bet vaikai turi žinoti, kad jie yra vaikai, o ne savotiški tėvų amortizatoriai.

Taigi tebūnie vaikystė laiminga ir lengva! Ir dėkime kablelį taip: bausti negalima, pasigailėti. Bauskime suaugusiuosius, o ne vaikus —  juos tiesiog mylėkime. Juk nereikės ir bausti, jei nuo mažens mokysime supratingumo ir pagarbos.

RAŠYTI KOMENTARĄ