Kalbantis su trijų vaikučių (Herkaus, 6 m., Emilijos, 4 m., ir Lizos 2 m.) mama Rūta, jos gyvenimas šiek tiek primena idilę… Rūta su savo šeima gyvena Prancūzijos kaime, dar vadinamame Normandijos Šveicarijos regione, savo kraštovaizdžiu labai primenančiame Šveicarijos Alpes. Gyvena jie nedideliame nuosavame name, tarp kalnų, upių ir ganyklų.
Rūta yra veikli mama, atvykusi į Prancūziją, ėmėsi jai patinkančios veiklos – siuvimo ir įkūrusi nedidelę įmonę, tapo pati sau vadove. Turbūt visoms vaikučius auginančioms mamoms į rankas yra pakliuvusi bent viena knyga ar straipsnis apie legendomis apipintą prancūzišką vaikų auklėjimą. Rūta mums sutiko išsamiai papasakoti visą tiesą apie tai…
Pradėkime viską nuo pradžių… Kas paskatino jus pakelti sparnus ir išvykti gyventi į Prancūziją?
Į Prancūziją išvykau dėl labai paprastos priežasties – meilės. Tiesiog apsvarstę visas galimybes supratome, kad mums visiems bus geriau čia, negu Lietuvoje.
Prancūzijoje pradėjote savo verslą, gal galite papasakoti apie jį? Kaip gimė idėja? Ką veikiate? Ar buvo sudėtinga ryžtis ir pradėti? Ar manote, kad Prancūzijoje palankesnė aplinka verslui plėtoti?
Iš tiesų siuvu jau gan seniai, nuo paauglystės laikų. Tiesiog seniau viskas buvo labiau dėl to, kad norėjosi išskirtinių, kitokių drabužių sau ar tiesiog prireikdavo šį bei tą pataisyti. Tačiau gimus sūnui, hobis po truputėlį tapo ne tik pomėgiu. Dar Lietuvoje šalia samdomo darbo turėjau įregistravusi ir individualią veiklą. Siūdavau žaislus, tekstilės gaminius restoranams, kavinėms. Atvykus į Prancūziją buvo aišku, kad samdomo darbo čia aš negausiu, nes nemoku kalbos. Be to, nedarbo lygis Prancūzijoje yra labai aukštas. Taigi praėjus vos keliems mėnesiams nuo atvykimo, įregistravau mini įmonę. Idėja gimė labai paprastai, tiesiog žinojau, ką geriausiai moku daryti, to ir ėmiausi – siuvimo. Iš pradžių pradėjau nuo lėlių, dabar mano parduotuvėje galima rasti palapinių, prijuosčių, seilinukų, minkštų žaislų, pyrago krepšių… Sudėtinga pradėti nebuvo, nes tiesiog norėjau kažką veikti ir tai reikėjo įteisinti, mokėti mokesčius. Užpildyti dokumentus padėjo mano vyras, o dabar jau esu pakankamai įgudusi ir daugumą dokumentų, susijusių su įmone, tvarkausi pati. Daug ko išmokau ir po truputį einu pirmyn. Šių metų tikslas buvo padidinti pardavimus internetinėje parduotuvėje ir, manau, kad man visai neblogai sekasi. Siuvimas yra toks dalykas, kuris greitai nepasidaro. Jei, pavyzdžiui, pasiūti tam tikrą daiktą reikia 3 valandų, tai net ir labai norėdama, niekaip nepasiūsiu greičiau. Taigi, siuvimas mane išmokė kantrybės. Prancūzijoje aplinka smulkiam verslui yra visiškai nepalanki: mokesčiai šiaip nėra dideli, tačiau norint plėtoti verslą atsiranda daug kliūčių, pavyzdžiui, labai brangi patalpų nuoma, brangi elektra (nes be jos aš kaip be rankų), didelės kuro išlaidos, nes atstumai tarp miestų nemaži, o viešasis transportas yra tik didžiuosiuose miestuose.
Prancūziškas auklėjimas yra apipintas legendomis… ar galėtumėte pasidalinti savo žiniomis bei įspūdžiais ir nuomone apie keletą jų?
- visi prancūzų vaikai išmiega nepabudę visą naktį
Prancūzų vaikai neišmiega nepabudę visos nakties, bet, tai yra visų tėvų tikslas!!! Mane iš pradžių stebindavo šitas klausimas „na, ar jau miega naktį?” Mūsų mažoji visą naktį išmiegojo tada, kai nustojau maitinti ir ji „persikraustė” miegoti į savo kambarį.
- prancūzų vaikai tikri gurmanai – tiek namuose, tiek darželiuose, jie valgo kone tokį patį maistą, kaip tėveliai namuose ar netgi restoranuose
Taip!!! Apie prancūzų valgymo ypatumus galima būtų parašyti net keletą knygų, pabandysiu paminėti pagrindinius dalykus. Vaikai turi pabaigti tai, kas yra įdėta lėkštėje (mes visada dedam atsižvelgdami į vaiką, nes turim du daug valgančius ir vieną nevalgančią). Jei vaikas sako, kad jam nepatinka tam tikras maistas, jis privalo bent jau paragauti ir jūs net neįsivaizduojate, kokie stebuklai vyksta! Mano sūnus dievina brokolius, špinatus, alyvuoges, pelėsinius sūrius, salotų lapus ir, tiesą pasakius, valgo viską!!! Vidurinioji dukra yra mūsų kantrybės išbandymas, nes vieną dieną ji nemėgsta kiaušinių, kitą – daržovių, nors dieną prieš tai, daržovės buvo jos mėgstamiausias maistas. Mažoji ragauja viską ir dažniausiai lėkštes palieka tuščias.
Dar vienas prancūziškų valgymo ypatumų yra tas, kad prancūzai neužkandžiauja. Tik apie 16 – 17 valandą yra toks užkandis vadinamas „Le Goûter”, kada valgomi saldumynai, sausainiai, duona su sviestu, žodžiu, kas nors saldaus.
Herkus su Emilija mokykloje valgo viską. Mūsų mokykloje maistas yra gaminamas vietoje, todėl jis būna labai įvairus. Pavyzdžiui, visą birželio mėnesį vaikai valgė šalių, dalyvaujančių Europos futbolo čempionate, tradicinius patiekalus. Herkus šiais metais mokėsi raides, taigi visus metus valgė įvairius produktus, kurių pavadinimas prasideda tam tikra raide. Todėl grįžęs pasakodavo, ką valgė ir taip namuose atradom naujų produktų, pavyzdžiui, bolivinę balandą.
Restoranai yra kita tema. Mūsų šeima juose lankosi retai. Visų pirma, vaikams ten neįdomu, antra – labai brangu. Bet jei einame valgyti į restoraną, vaikai išsirenka patys, ką nori valgyti.
- prancūzų vaikai savarankiški
Taip, manau, kad daugiausia savarankiškumo išmoko mokykla. Vaikai pradeda lankyti mokyklą trejų ir dažniausiai patys važiuoja ten autobusu. Aišku, tėvai įsodina į autobusą, vairuotojai ar asistentai palydi iki klasės. Mokykloje vaikai valgyti eina į kitą pastatą. Įvairi užklasinė veikla vyksta už mokyklos ribų, organizuojama labai daug išvykų, daug praktinės veiklos (pavyzdžiui, kiekviena klasė turi savo daržą). Žinoma, viskas vyksta kartu su mokytojų ar animatorių priežiūra.
- prancūzaičiai drausmingi, klauso savo tėvų, todėl tėvai nebijo jų vestis į prabangius restoranus, šventes, pasivaikščiojimu
Taip, prancūzaičiai drausmingi, nes tėvų žodis yra paskutinis ir tiesiog apie drausmę, valgymą, ėjimą miegoti nėra jokių diskusijų. Mes vedamės vaikus visur, jei tai organizuojama tinkamu paros metu. O jei renginys vyksta vėlai, mes tiesiog nevažiuojame. Žinoma, mes važiuojame pas draugus vakarieniauti, bet tokiu atveju, stengiamės likti nakvoti, kad vaikai galėtų laiku nueiti miegoti. Į restoranus ar koncertus mes einam dviese – suguldome vaikus į lovas, o juos prižiūri mano vyro tėvai arba kokie nors mūsų draugai. Na o mudu su vyru važiuojame praleisti vakarą dviese. Pasivaikščioti einame dažnai ir visi kartu, turime didelį šunį, todėl dažnai ji būna mūsų nuolatinių pasivaikščiojimų priežastis.
- mamos prancūzės labai trumpai maitina (ar netgi visai nemaitina) mažuosius krūtimi, nes mano, kad krūtys yra seksualumo simbolis
Viena iš trumpo maitinimo priežasčių yra tai, kad mamoms tenka anksti grįžti į darbą. Kita priežastis, manau, yra tai, kad trūksta informacijos apie maitinimo krūtimi naudą. Kitos mamos tiesiog nenori maitinti. Dar kitoms tai yra nepatogu ar nepatinka. Aš Lisą maitinau sąlyginai trumpai – iki aštunto mėnesio. Nors didelę laiko dalį praleidžiu namie, tiesiog tuo metu priėmiau sprendimą nutraukti maitinimą krūtimi. Bet iš prancūzų dažnai sulaukdavau klausimo: „tai tu DAR maitini?!”
- mamos prancūzės labai prisižiūri savęs, todėl jau po kelių savaičių pasibaigus nėštumui, atgauna pradines savo formas; taip pat jų niekada nepamatysi nepasidažiusių ar su sportiniais drabužiais
Manau, prancūzės mamos yra tokios pat, kaip ir kitos mamos bet kurioje kitoje šalyje. Yra tokių, kurios be makiažo neišeina iš namų, bet yra ir tokių, kurioms patinka sportiniai drabužiai. Mano akimis žiūrint, prancūzės neturi stiliaus – visos rengiasi gana vienodai, pagal tai, kas parduotuvių lentynose. Aišku, aš gyvenu kaime, todėl čia ir mados kitos. Žmonos kraustosi į kaimą ne stilingai rengtis!
- mamos prancūzės sunkiai leidžiasi į draugystes
Nelabai ką galiu pasakyti apie tai, nes aš taip pat nesu iš tų, kurios lengvai leidžiasi į draugystes. Bet manau, kad prancūzės sunkiai leidžiasi į draugystes su užsienietėmis, nes nemoka kalbos. Aš asmeniškai turiu draugių prancūzių, bet taip, jos visos kalba angliškai.
Papasakokite prašau apie socialinę sistemą Prancūzijoje. Kiek trunka gimdymo ir motinystės atostogos? Kokia apmokėjimo tvarka?
Aš motinystės atostogose nebuvau, nes nebuvau dirbusi Prancūzijoje. Jei neklystu, motinystės atostogoms yra skiriami du metai, bet mokama tik už vienerius metus. Bet valstybė moka pinigus visiems vaikams, tai yra maždaug 127 € už kiekvieną vaiką. Sulaukus tam tikro amžiaus yra papildoma išmoka vaikui prieš mokslo metus. Šeimoms, kurios turi vaikų, yra sumažinami mokesčiai valstybei (pavyzdžiui, mano vyras gyvendamas vienas mokėjo apie 200 € mokesčių kas mėnesį, o dabar mes mokam apie 50€ ir rugpjūtį nebemokėsime nieko). Taip pat ir kitokia pagalba šeimoms, turinčioms vaikų: pagalba būsto išlaikymui, paskolos geresnėmis sąlygomis būsto remontui ir panašiai.
Kokia Prancūzijoje situacija su lopšeliais – darželiais? Vyrauja privatūs ar valstybiniai? Ar visi vaikai garantuotai gauna vietą? Nuo kokio amžiaus yra įprasta vaikus leisti į ugdymo įstaigą?
Darželiai yra miestuose. Kiek žinau vietų juose visada trūksta. Kaimuose ir mažesniuose miesteliuose yra „nunu”, tai yra auklė, turinti licenciją savo namuose prižiūrėti kelis vaikus. Valstybė dirbančioms šeimoms dengia apie 70 proc. išlaidų. Tačiau gauti vietą pas tokią auklę yra labai sudėtinga. Na, o kalbanat apie mokyklą, vietą joje gauna visi vaikai. Yra ir privačių mokyklų, tačiau jas renkasi tie, kam mokykla yra nepatogioje vietoje. Valstybinėje mokykloje yra mokama tik už maistą, tai yra apie 50 – 60 € per mėnesį. Vėliau kaina šiek tiek auga, nes auga ir vaiko poreikiai. Privati mokykla kainuoja dvigubai daugiau. Prancūzijoje pamokos prasideda 9 valandą ir baigiasi 16.30. Norint pasiimti vaikus anksčiau, reikia įspėti mokytoją iš anksto. Trečiadieniais pamokos būna iki 12 valandos. Pietų metu vaikus galima pasiimti namo arba jie gali valgyti mokyklos valgykloje. Dukart per savaitę vaikai turi užklasinės veiklos užsiėmimus: eina į biblioteką, sportuoja, lipdo iš molio, šoka afrikietiškus šokius, dainuoja….
Kokius pagrindinius vaikų auklėjimo skirtumus pastebite tarp lietuvių ir prancūzų?
Man Lietuvoje buvo sunku, nes vaikai yra labai išaukštinami, daug kalbama apie taip, kaip reikia gerbti vaiką, leisti jam viską rinktis pačiam, leisti jam nuspręsti, ką jis gali ir ko ne. Vaikas sulyginamas su suaugusiuoju. Prancūzijoje pirmiausia yra mokoma pagarbos, mandagumo, nuolat primenama apie pareigas, kokias turi vaikai. Bet tuo pačiu vaikui yra sudarytos tobulos sąlygos būti vaiku – daug žaidimų ir mažai sprendimų.
Kaip apibūdintumėte mamas prancūzes (visuomet atsipalaidavusios, nuolat skubančios, sunerimusios ir pan)?
Yra visokių, mūsų aplinkoj daug dirbančių mamų, laisvalaikį leidžiančių su šeima.
Kaip dažniausiai prancūzai mėgsta leisti laisvalaikį kartu su šeima?
Aš nežinau, ką veikia kiti, bet dažnas mūsų šeštadienio rytas prasideda nuo bibliotekos. Ten vaikai klauso skaitomų istorijų, paskui daro kokius nors rankdarbius skaityta tema. Mudu su vyru tuo metu skaitome knygas, žurnalus, geriame kavą. Paskui visi išsirenka knygas, kurias vežamės į namus. Po to važiuojame į turgų pirkti vaisių, daržovių, sūrio, žuvies. Sekmadieniais važiuojam pas mano vyro tėvus, prie jūros, į kokia nors dar nelankytą vietą pasivaikščioti, pietauti pas draugus ar šiaip būname namuose, tvarkome sodą, žaidžiame su vaikais, patys pasikviečiame draugų.
Kokia „situacija” ir visuomenės požiūris Prancūzijoje dėl atpratinimo nuo sauskelnių, čiulptuko?
Dažniausiai vaikai nuo sauskelnių ir čiulptuko yra atpratinami iki trejų metų, nes kitaip mažyliai nepriimami į mokyklą. Niekas čia to visiškai nesureikšmina, prancūzams yra svarbesnių dalykų.
Ar būdama Prancūzijoje nepasigendate Lietuvoje likusių draugų, artimųjų? Ar buvo lengva adaptuotis, prisitaikyti, susikurti gerbūvį?
Lietuvoje draugų turiu mažai, bet su jais stengiuosi susitikti bent trumpam. Man tenka dažnai keliauti į Lietuvą. Pirmus metus buvo didelis kultūrinis šokas, gerai, kad turiu kantrų vyrą, kuris man paaiškindavo viską, ko nesuprasdavau. Ir kodėl prancūzai daro tam tikrus dalykus taip ir ne kitaip (pavyzdžiui, ilgai valgo). Gerbūvį mes kuriame ir dabar, mūsų namuose trūksta daug dalykų, nes vis norisi kaip geriau, vis norisi kažką tobulinti, bet šiaip neturime kuo skųstis, esam pavalgę, turim draugų, aktyviai leidžiam laisvalaikį, daug laiko praleidžiame kartu.
Ko labiausiai pasigendate gyvendama Prancūzijoje?
Aš labai pasigendu gero oro, pas mus nuolat lyja, Normandijoje net yra posakis, kad čia lyja kartą metuose, tačiau 365 dienas. Vasaros čia nebūna daug, bet žiemos yra labai šiltos. Dar pasigendu gero interneto, išskirtinių drabužių parduotuvių.
Ar jūsų planuose yra grįžimas į Lietuvą?
Turbūt kad ne. Jei kada ir nuspręsime gyventi kitoje šalyje, nemanau, kad tai bus Lietuva.
Kadangi esate ištekėjusi už užsieniečio, būtų labai įdomu išgirsti apie auklėjimo ypatumus… Tarkime apie kalbos mokymą, kokiomis kalbomis susikalba vaikučiai, ar kada nors susikerta jūsų ir vyro požiūris į auklėjimą, kaip šeimoje esate pasiskirstę pareigas namuose?
Taip, mano vyras yra prancūzas ir kartais mūsų nuomonės dėl auklėjimo skiriasi. Bet mes esam susitarę, kad prie vaikų savo nuomonių neaptarinėjame ir vaikų akivaizdoje palaikome vienas kitą, net jei ir tuo metu nepritariame tai nuomonei. Vaikai kalba prancūziškai, lietuviškai ir puikiai supranta angliškai, gali pasakyti paprastus sakinius. Vaikai prancūzų kalbą išmoko maždaug per pusmetį, tarpusavyje bendrauja prancūziškai, su manim lietuviškai. Deja, nesu stipri viena prieš aplinką. Ir vaikai tikrai geriau kalba prancūzų kalba… Herkui dabar patinka vertėjauti, tai verčia man, kai galvoja jog nesuprantu. Dažnai prašo manęs, kad išversčiau angliškus žodžius. Namuose mes su vyru darome viską kartu, turiu pripažinti, kad jis gamina maistą žymiai dažniau nei aš. Na o aš galbūt dažniau įdedu drabužius į skalbimo mašiną nei jis. O visi kiti darbai – kas turi laiko, tas ir padaro.
Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojoms – esamoms ir dar tik būsimoms mamoms?
Svarbiausia nepamiršti savęs, savo pomėgių, skirti laiko sau, nes laimingi tėvai lygu laimingi vaikai!
Autorė Dovilė Palubinskienė
