mama_primeros_anios

MOTINYSTĖ – IŠŠŪKIAI ANKSČIAU IR DABAR

Ši tema atėjo begvildenant kitą temą apie mamos darbus. Nors ką jau čia slėpsi, ji visada sklandė ore ir tik laukė progos nusėsti į mano kompiuterio ekraną. Turbūt šia tema teko padiskutuoti bene kiekvienai nūdienos mamytei su savo mama, močiute, teta ar šiaip pagyvenusia kaimyne, labai mėgstančia geranoriškai patarti, paprotinti. „Oooooi vaikeli, ką jau tau skųstis …“ purtydama galvą sako pašnekovė, „taigi dabar ir pampersai, ir skalbimo mašinos, ir parduotuvėse visko pilna, o va aš tai skalbdavau vystyklus rankomis ir nesiskųsdavau, ir vyrui spėdavau valgyti padaryti (dažniausiai dar priduriama, kad pietūs tai bent iš trijų patiekalų) ir apsitvarkyti spėdavau, o dar ir dirbau dviem pamainom“.

Dažna mamytė dėl savo pačios ir pašnekovės ramybės tepalinksi galva, su tokia ginčytis, tai kaip su pliku pešiotis. Įdomiausia, kad tos pačios tetulės kažkada seniai irgi yra turėjusios panašius pokalbius tik jau su savo mama, močiute, teta ar šiaip pagyvenusia kaimyne … „„Oooooi vaikeli, ką jau tau skųstis, taigi dabar patogumai visi, visko turim, o vat aš tai karo metais …“. Na ir taip toliau ir panašiai, bet pati mintis aiški. Tik ar tikrai dabartinės mamos sunkumai gali būti taip sumenkinti ir nuvertinti. Drąsiai sakau, kad niekas neturi teisės šiuolaikinės motinystės problemų laikyti nereikšmingomis, lyginant su tais laikais, kai neva „viskas buvo blogiau ir sunkiau, o žmonės buvo nepalyginamai darbštesni, geresni ir visokie kitokie -esni“.

Tiesa yra ta, kad kiekvieno laikmečio mamos sprendžia tik jų laikmečiui būdingus uždavinius, augina žmogų, kuris turėtų geriausias galimybės išgyventi tomis sąlygomis, patenkinti visuomenės poreikius. Poreikis siekti palikuonių išlikimo atklydęs iš pirmapradžių laikų bei giliai užkoduotas mūsų genuose ir susiveda į tai, kad tie palikuonys turi pirmiausia išgyventi, o po to kiek galima sėkmingiau nugyventi savo gyvenimą, nes tik sėkmingas individas turės geriausias galimybes susirasti tinkamą partnerį, su kuriuo vėlgi susilauks palikuonių ir taip toliau ir panašiai. Gyvūnų pasaulyje viskas susiveda tik į fiziologiją. Čia kaip ir viskas aišku jau seniai, kai evoliucijos teoriją išdėstė protingasis Čarlzas Darvinas. Iš tiesų, panašūs principai galioja ir mūsų rūšiai, tik mums žmonėms gerokai sudėtingiau, nes atsiranda dar ir psichologiniai, ekonominiai bei socialiniai faktoriai. Nors iš tiesų skirtumas ne toks ir didelis: kaip gyvūnai keičiasi, prisitaikydami prie aplinkos, taip keičiasi ir žmonės, skirtumas tik tas, kad gyvūnai savo evoliucijai turi tūkstantmečius, o mūsų aplinka – kalbu ne apie fizinę, o socialinę aplinką ar kitaip – visuomenę, kuri mūsų pačių pastangomis keičiasi kur kas greičiau ir, drįsčiau pastebėti, kuo toliau, tuo ta sparta didėja. Būtent tai lemia skirtumus tarp skirtingų kartų mamų, išprovokuoja begales ginčų, nes ir tos, ir tos mano, kad žino viską geriausiai, o mamos ir močiutės iš vis nesupranta dėl ko čia ginčytis, juk jos jau užaugino savo vaikus ir va kaip gerai užaugino.

Tema iš ties labai plati ir įdomi, pasistengus man rodos galima būtų išspausti visai neblogą disertaciją, bet mes čia susirinkom ne disertacijų rašyti ir skaityti, taigi grįžtame iš aukštųjų materijos sferų į mūsų, mūsų mamų ir močiučių kasdienybę. Na va, jau beveik grįžom, tik pamiršau paminėti tokį labai moksliškai skambantį terminą kaip motiniškos meilės archetipas. Žmonių kalba tai būtų,  kaip mamos rodo meilę savo vaikams ir kokios yra tokio elgesio prielaidos, na ir žinoma pasekmės. Štai dabar jau galutinai nusileidom ant žemės. Kadangi į daktaro disertaciją nepretenduoju, tai apsiribosiu tik epizodiniais Lietuvos mamų elgesio pavyzdžiais, tarkim pastarojo šimtmečio rėmuose.

I dalis – Anksčiau

„Už vieną muštą dešimt nemuštų duoda“

anksciau_dabar4Turbūt visiems nors kartą girdėtas posakis „už vieną muštą dešimt nemuštų duoda“. Šiandien Norvegijoje net ir pašnibždomis ištarus šį posakį per dešimtąsias sekundės dalis prisistatytų „Barnevarne“ (nelabai tikiu, kad dar yra nežinančių, kas čia per sutvėrimas, bet dėl visa pikta paaiškinsiu – „Barnevernet“  Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba) ir momentaliai, be jokių teismų įkištų į labiausiai saugomą norvegiško kalėjimo kamerą. Bet čia Lietuva, čia su šiuo posakiu išaugo ištisos kartos ir tik visai neseniai šis posakis pradėtas naudoti jau visai kitame kontekste, kalbant apie fizinių bausmių žalą vaikams (žinoma, fizinės bausmės toli gražu ne lietuviška prerogatyva, o globalus pasaulinis reiškinys, tiesiog čia susitarėm kalbėti išimtinai apie mūsų gimtinės realijas ir aktualijas, tad apie jas ir kalbame). Visgi, tiesa yra tokia, kuo labiau visuomenės ekonomika yra pagrįsta fiziniu darbu, tuo aktualesnis yra šis posakis ir atvirkščiai, kuo intelektualesnė visuomenė (o būtent tokios visuomenės savo intelektinio kapitalo dėka dabar gauna didžiausius dividendus iš Pasaulio ekonomikos banko), tuo labiau joje paisoma vaikų teisių. Įdomumo dėlei pabandykite atlikti mini sociologinį tyrimą ir surikiuoti šalis (pasirinkite keletą savo nuožiūra, apie kurias turite daugiausiai informacijos) pagal išsivystymo lygį, kaip kriterijų naudodami ne kokį nors BVP, BNP ar kitą ekonominį keiksmažodį, o tai, koks tose šalyse yra požiūris į fizines bausmes vaikams ir apskritai vaikų teises. Sureitingavę šalis, per google suraskite statistiką pasaulio šalių pagal BVP gyventojui (būtinai gyventojui, nes pats BVP labai priklauso nuo šalies dydžio ir apskritai rodo, kiek gerai sekasi šaliai, o ne atskiriems individams) ir palyginkite. Žinoma, absoliutaus atitikimo nesitikėčiau, nes kai kurių šalių BVP kelia ne žmogiškasis intelektinis kapitalas, o gamtiniai ištekliai (nafta, turizmui palanki geografinė padėtis ir pan.), bet nemenka šių dviejų kriterijų koreliacija turėtų atsispindėti.

Tačiau grįžkime prie mūsų nagrinėjamo posakio „už vieną muštą dešimt nemuštų duoda“. Kur ir kada atsirado šis posakis galima tik spėlioti, tačiau nėra sunku suprasti jo prielaidas ir prasmę. Nors baudžiava Lietuvoje visiškai buvo panaikinta 19 a. viduryje, bet skurdžiau gyvenančiųjų išnaudojimas fiziniam darbui, geriau besiverčiančių labui, tęsėsi toliau. Pagrindinis akcentas šiame sakinyje tenka žodžiui „fiziniam“, nes būtent tai lėmė kriterijus, kuriais buvo paremta tuometinė darbo rinka. O kriterijai buvo tokie: paklusnumas darbdaviui ir pageidautina ribotas mąstymas, nes platesnio mąstymo individas kėlė grėsmę pačiai to meto ekonomikos esmei.

16068007_19e22ec963_o-250x365Taigi, tais senais niūriais laikais nepaklusnumas darbdaviui (nelabai norisi remtis sovietinių autorių polemikomis, bet būtent jie itin vaizdžiai yra nupiešę samdinių padėtį) buvo vertinamas kaip absoliučiai netoleruotinas dalykas. Taigi, viena iš prioritetinių savybių, reikalingų išlikimui, ilgą laiką buvo besąlygiškas paklusnumas. O geresnio būdo tam absoliučiam paklusnumui pasiekti kaip fizinės bausmės tikrai nėra. Tad tėvai ir motinos kažkur giliai pasąmonėje suvokdami, kad tik paklusnumas garantuos jų vaikui nors minimaliai aprūpintą ateitį su didele meile lupdavo atžalas, kiek tik leisdavo jėgos, o kaip rodo mūsų nagrinėjama frazė „už vieną muštą dešimt nemuštų duoda“, tokie luptieji buvo itin paklausi prekė darbo rinkoje. Reikėjo ne tokių, kurie galvotų ar kurtų, o tokių, kurie klusniai žygiuotų paskui plūgą. Tie galvotieji kaip tik buvo problema, nes turbūt bet koks save gerbiantis buržua negalėjo įsivaizduoti, kad gali būti už jį protingesnis samdinys, kuris galai žino ką gali prisigalvoti.

O kaip yra dabar? Ačiū Dievui visai kitaip, didžiausia vertybe darbo santykiuose tampa nebe paklusnumas, o analitinis mąstymas, kūrybiškumas, išradingumas, tačiau neapsigaukime, paklusnumas kaip vertybė niekur nedingo, tik dabar pavadintas gudriau – subordinaciją, tad jokiu būdu nereikėtų mestis į kitą kraštutinumą (o tai deja vis dažniau nutinka), kai puoselėjant laisvą ir kūrybingą asmenybę užmirštama, kad ir tie patys kūrybiškiausi turi turėti supratimą, jog gyvename visuomenėje ir ta laisvė yra labai santykinė ir ribota (tuo, beje, pagrįsta visa teisinė sistema), na ir tiesiog darbdavys gali pasitaikyti visai ne šiuolaikiškas ir tokiu atveju sveikas konformizmas (čia irgi toks gudresnis paklusnumo ir prisitaikymo mišinio pavadinimas) labai pravers, bent jau iki to, kol jūsų atžala pati taps viršininku. Taigi, paklusnumas, nūdien įgavęs kitokias formas ir pavadinimus, vis dar labai reikalingas, bet prioritetai, kaip jau aptarėm, yra visai kiti. Ir paklusnumo mokome visai kitaip, mokome ne bijoti, o suprasti, suvokti, mokome leisdamos pajusti blogo elgesio pasekmes, o pirmiausia, mokome savo pavyzdžiu. Taip, žinoma tai yra milijoną kartų sudėtingiau, ir tą be baimės galite rėžti tetulei išraiškingai kinkuojančiai galva ir kartojančiai „va aš tai uždroždavau saviškiams rykštuke per blauzdas, jokių ožių nebuvo, o dabar ….“. Koks primityvus ir paprastas tas veiksmas, pareikalaujantis energijos lygiai tiek, kiek reikia užsimoti rykštele, diržu ar galiausiai delnu; nutaikyti pasirinktą objektą į nusikaltusio subjekto sėdynę ar blauzdas. Būčiau neteisi, jei nepripliusuočiau milžiniškų ir labai negatyvių energijos sąnaudų, kurias patirdavo mamos, giliai širdyje nekenčiančios smurto prieš savo vaiką, bet nepajėgiančios atsispirti nusistovėjusioms visuomenės normoms, dėl natūralios savigraužos, kad užgavo tą, kurį myli labiausiai, ir tą, kuris labiausiai myli ją – savo mamą.  Bet jeigu grįšime prie tų kelių sekundžių, o kartais, deja, gal ir minučių, pamojavimo rykštele ir pasversime, kiek laiko bei energijos kainuoja alternatyvūs vaikų auklėjimo būdai, svarstyklės taip persikreips, kad lėkštutė su rykšetele pakils tiek aukštai, kad turbūt nebegalėsime jos įžiūrėti.

mom_son_in_smiling_nose_snuggle_-_shutterstock_3395304Tikriausiai ne viena, pasiryžusi netaikyti vaiko auklėjime smurto, žino kiek daug išmonės, žinių, kantrybės reikia, kad vaikas suprastų ir įsisavintų priimtino, racionalaus elgesio normas. Tačiau visas šias sąnaudas atperka faktas, kad taip išugdytas elgesys bus ne aklai išmoktas pagrįstas baime, o giliai suvoktas, taigi, augdamas vaikas galės pats valdyti savo vidinį santykį su visuomene ir jos keliamais reikalavimais, jį tobulinti bei koreguoti priklausomai nuo aplinkybių. Ir šio archetipo nagrinėjimo pabaigai hipotetinio pokalbio su tetule „rykštės gerbėja“ tęsinys. Bandant užginčyti auklėjimą rykšte kaip geriausia alternatyvą, tetulė autoritetingai pareiškia: „Taigi paskui duos ir duos gyvenime per galvą, tai tegul nuo mažens pripranta“. Klausimas jai: „O jūs norite išmokyti savo vaiką, kad jis ir suaugęs nuolankiai priimtų visus smūgius, kad visą jo gyvenimą valdytų baimė, arba, kad užaugęs ir susipratęs, jog dabar jis yra tas stiprusis, naudotų fizinę jėgą prieš visus po kojom pasipainiosiančius silpnesnius?“. Atsakymo turbūt nebereikia.

„Jis tikrai alkanas! Jam tikrai šalta!“

anksciau_dabar5Tai tiek šiam kartui apie fizines bausmes, kadangi tai plati ir labai skaudi tema, neatmetu galimybės šiai temai kada nors paskirti atskirą straipsnelį. Na, o dabar norėčiau aptarti dar pora labai žemiškų artefaktų, išlikusių per nemažą laiko tarpą. Kam teko augti globojamiems močiučių, turbūt nesiginčys su manimi dėl dviejų dalykų: joms visada atrodo, kad anūkai alkani ir jos visada įsitikinusios, kad anūkams šalta. Daug diskusijų šiais klausimais kyla ir šiomis dienomis. Ne kartą teko girdėti jaunų mamų skundus, kad vos tik paėmusios anūką savo globon močiutės kemša jį tarsi kokį kalakučiuką nepaisydamos jokio saiko ar režimo, o kur ta amžina diskusija ar reikia kūdikiui kepurėlės namuose, kuri pamažu nugrimzta į praeitį, bet kai auginau pirmagimę buvo oi kokia gaji. Taigi, bandom panagrinėti iš kur visa tai.

large-familyPirmiausia apie maistą. Kad ir ką kalbėtume, kad ir kokiais civilizuotais europiečiais jaustumėmės šiandien, visgi sunku būtų ginčytis, kad esame tikra kaimiečių tauta, kaip sako liaudies išmintis „trečia“ (nors dabar gal jau ir ketvirta) karta nuo žagrės. Mūsų seneliai, proseneliai, proproseneliai ir t.t. dirbo, arė Lietuvos žemelę, o juk ne tokia maža dalis ir šiandien užsiima žemdirbyste. Net ir dabar, nepaisant modernių technologijų skverbimosi į visas sritis, žemdirbystė vis tiek lieka sritimi, daugiausia paremta sunkiu fiziniu darbu, o seniau juo labiau tai buvo alinantis, juodas fizinis darbas. Tam, kad gerai galėtum atlikti fizinį darbą reikia fizinių jėgų, o tas jėgas gali garantuoti tik sotus pakankamas maistas. Tai kaip geriau mama galėjo parodyti meilę savo šeimynykščiams nei per puodą sotaus viralo, o kuo mylimesnis šeimos narys, tuo gardesnis kąsnelis jam kliūdavo. Štai iš kur tie pusryčiai ir pietūs iš trijų patiekalų, kurie šiandienos kasdienybėje atrodytų mažų mažiausiai keistai, o daug kas pagalvotų, kad net pavojingai, tačiau kaimiškos mūsų istorijos kontekste tie trys patiekalai stūkso kaip nepajudinamas mamos (ir žmonos, žinoma) meilės monumentas. Vargana buitis, skurdus maistas tiesiogiai atsiliepdavo ir vaikų gyvenimo kokybei, tad retai pasitaikantis gardus kąsnelis mažyliui buvo iškalbingesnis už tūkstantį bučinių.

Bėda tiktai ta, kad gyvenimas keičiasi, o žmogaus sąmonė nėra tokia paslanki, todėl nors dabar maistas yra įgavęs visai kitokį statusą ir prasmę mūsų gyvenime, kai daugiau ir riebiau anaiptol nebėra geriau, kai kurios močiutės laksto paskui mylimą anūkėlį su šaukšteliu, o kiekvienas  papildomas kąsnelis jų mintyse nuaidi kaip dar vienas „aš tave myliu“. Nežinau ar viso pasaulio diplomatai galėtų neįžeisdami paaiškinti tokiai močiutei, kad dabar žmonėms nebereikalingi tokie milžiniški energijos kiekiai, kurie buvo reikalingi anksčiau fiziniam darbui dirbti, o mažiems vaikams dar dėl paprastesnės priežasties – nesušalti, bet bandyti visada galima. Labai panašus nesusikalbėjimas ir dėl tų menamai nuolat šąlančių anūkėlių. Plonasienės, vėjo košiamos pirkios, kur, kaip yra pasakojus mano mama, per naktį kambaryje kibire užšaldavo vanduo, tiesiog įpareigodavo aprengti mažą vaiką kaip įmanoma šilčiau, nes, be kita ko, ir peršalimo ligos buvo įveikiamos toli gražu ne taip lengvai, o paprasčiausias peršalimas galėdavo baigtis labai tragiškai. Todėl ta amžina baimė, kad anūkas sušals persekioja ir persekios dauguma močiučių, gyvenusių sunkiomis buities sąlygomis.

„Ką žmonės pasakys?“

Dar vieną archetipą, kurį norėčiau aptarti, labai gerai atspindi frazė „ką žmonės pasakys?“. Pastebėkite, kokios jautrios visuomenės nuomonei yra mūsų mamos, prieš priimdamos bet kokį sprendimą, pirmiausia iškeldamos šį egzistencinį klausimą. Šį archetipą visgi labiausiai siečiau su sovietiniu laikotarpiu, kuomet režimas siekė visus suvienodinti, o bet koks kitoniškumas buvo netoleruotinas ir skaudžiai baudžiamas. Dabartinė visuomenė atvirkščiai aukština kitoniškumą, originalumą, kūrybiškumą, o mūsų senelių laikais už tą patį veždavo į lagerius ir tada ore tvyrojo kiek kitoks klausimas „kam žmonės pasakys?“, čia kalbu apie „pomėgį“ skųsti, įduoti kaimynus. Juk iš tiesų tas mūsų mamų, kaip mums atrodo, perdėtas visuomenės nuomonės paisymas galbūt ir kilo iš mūsų močiučių baimės, kad ta visuomenė tave pasmerks tremtinio, kalinio likimui, todėl ir auklėjo mūsų mamas taip, kad jos to išvengtų ar kaip jau kalbėjome straipsnio pradžioje – išliktų. Dabar gi, atvirkščiai, sėkmingam „išlikimui“ norime išauginti žmones, nebijančius nestandartinių sprendimų, gebančius kurti, generuoti naujas idėjas, o tai tam tikra prasme irgi yra daug sudėtingiau, nei tiesiog mokyti būti tokiam kaip visi, įsilieti į pilką masę.

Turbūt galima būtų rasti dar daugybę tokių archetipų, bet šiame straipsnelyje apsiribosiu jau išvardintais. II-ojoje straipsnio dalyje „Dabar“ toliau ir plačiau analizuosiu iššūkius, kuriuos kelia mamoms vaiko auginimas šiuolaikinėje visuomenėje ir ateities visuomenei. O reziumuodama šią straipsnelio dalį norėčiau paskatinti toleranciją mūsų močiučių ir mamų nuomonei bei vertybėms, nes jos pagrįstos išimtinai meile bei pačiais geriausiais ketinimaisi ir uždaviniais, kuriuos joms kėlė jų laikmetis.

3

II dalis – Dabar

Prieš pradėdama nagrinėti nūdienos iššūkius mamoms, norėčiau padaryti dar vieną pastebėjimą: archetipai, kad ir kokie globalūs jie būtų yra tik dominuojantys, bet ne absoliutus elgesys, t.y. tam tikri individai ar jų grupės gali elgtis pagal visai kitus elgesio modelius. Štai, pavyzdžiui, mano aprašytas meilės, išreikštos maistu archetipas labiau būdingas visuomenės grupėms, kurių egzistavimas paremtas fiziniu darbu, meilės, pagrįstos šiluma archetipas būdingas skurdžiai gyvenančiai visuomenės daliai, tad šių archetipų atspindžiai šiuolaikinėje visuomenėje reflektuoja praeities tendencijas, paprastai tariant, tai, kaip elgiamės šiandien, rodo kokį gyvenimą gyveno, kas buvo mūsų tėvai ir seneliai.

Iš šių dienų norėčiau aptarti šiuos archetipus: psichologinio komforto, lavinimo ir bendravimo. Ir ne dėl to, kad galiu teigti jog jie yra dominuojantys, tiesiog jie yra tokie, kuriuos aš žinau geriausiai. Jei rašant apie praeitį gali pažvelgti iš perspektyvos, kitaip tariant, tarsi žvelgti iš aukštai ir matyti visą vaizdą, tai rašydamas apie dabartį lieki stovėti ne aukščiau kaip ant žemės, taigi, ir matai tik tai, kas šalia tavęs. Tačiau man rodos tai neturėtų mums trukdyti, nes turbūt pagrįstai galiu tikėtis, kad mano skaitytojos hipotetiškai stovi šalia manęs ir mato pasaulį panašiu kampu.

Šiuos archetipus pasirinkau, kad atsakyčiau į klausimus, kuriuos iškėliau straipsnelio įvade ir patvirtinčiau hipotezę, kad šiuolaikinės mamos užduotys negali būti sumenkintos, lyginant su praėjusias kartas lydėjusiais sunkumais. Pirmiausia, pradėkime nuo prielaidų. Rodos, taip neseniai agrarinę visuomenę pakeitė industrinė, o šią postindustrinė arba žinių visuomenė. Jau pats pavadinimas „žinių visuomenė“ sufleruoja apie svarbiausią arba, kitaip tariant, kritinį šios visuomenės elementą – žinias. Tai be abejo gan primityvus visuomenės vystymosi struktūrizavimas, bet užtai labai aiškus ir tinkamas mūsų temai gvildenti. Taigi, agrarinėje visuomenėje viskas buvo pagrįsta fiziniu darbu, industrinė visuomenė žinių ir fizinio darbo miksas, nes šią visuomenę pagimdė techniniai išradimai, tačiau fizinis ar kitaip techninis darbas buvo būtinas industrinės bazės valdymui ir eksploatavimui. Na, o žinių visuomenė pagrįsta jau išimtinai žiniomis: informacijos valdymu ir komunikacija.

Emocinis komfortas

anksciau_dabar8Naujausios komunikacijos priemonės, leidžiančios žaibiškus informacijos mainus, įtakoja vis didesnę spartą mūsų darbuose ir gyvenime, beprotiškas gyvenimo tempas reikalauja ypatingo psichologinio stabilumo. Kaip jau kalbėjome, anksčiau, kai visuomenė buvo pagrįsta fiziniu ar techniniu darbu, prioritetas buvo užauginti fiziškai stiprų žmogų, dabar lygiai tiek pat svarbus žmogaus mentalinis pasaulis, jo gebėjimas išlikti psichologiškai stabiliam ypatingos spartos sąlygomis. Na o fizinės jėgos ugdymas niekur nedingo, tiesiog modifikavosi į fiziškai sveiko žmogaus ugdymą. Taigi anksčiau mama ramia širdimi galėdavo nekreipti dėmesio į kūdikio verksmą, jei tik būdavo patenkinusi jo fiziologinius poreikius, o toks „leidimas paverkti“ vadinosi mokymu nusiraminti pačiam, nors išties tik sukeldavo kūdikiui visišką bejėgiškumo jausmą. Dabar kūdikio emociniai poreikiai laikomi lygiai tokiais pat reikšmingais kaip ir fiziologiniai, todėl jau nuo pirmųjų dienų daugelis mamų visapusiškai stengiasi sukurti sąlygas emociniam vaiko komfortui. Pirmaisiais gyvenimo metais vitalinis (esminis) vaikelio poreikis yra saugumas, patenkinus šį poreikį formuosis savimi pasitikinti „saugi“ asmenybė. Vėlgi nesudėtinga palyginti kas lengviau ir kas reikalauja daugiau laiko bei pastangų – palikti vaiką paverkti, kad „išmoktų nusiraminti“ ir nebereikalautų patenkinti jo saugumo poreikio – prisiglausti prie mamos, būti panešiotam, ar atvirkščiai, jautriai atsiliepti į vaikelio verksmą, priglausti nuraminti, parodyti, kad jis nėra vienas šiame jam dar visiškai svetimame pasaulyje.

its-a-wonderful-life-george-familyŽinios žinių visuomenei

Kaip jau kalbėjome, žinių visuomenė pagrįsta disponavimu informacija bei jos valdymu ir komunikacija todėl nieko stebėtino, kad socialiai subrendusios mamos didžiausią dėmesį skiria savo vaikų visapusiškam ugdymui, ne tik tradiciniam, bet ir socialiniam intelektui. Apie lavinimo archetipo svarbą sufleruoja ir didelė dalis vaikiškų prekių pramonės: lavinamieji žaisliukai, knygelės. Taigi, šiandienos mama užuot ėjusi gaminti pietų iš trijų patiekalų, kurie, kaip jau aptarėme, visiškai disonuoja su šiandienos mitybos poreikiais, sėdasi šalia savo mažylio ir, priklausomai nuo jo amžiaus, atlieka įvairias užduotėles, žaidžia žaidimus. Tikrai neįmanoma palyginti kiek energijos sueikvojama vienai ar kitai veiklai (turiu omenyje pietų virimą ir vaiko lavinimą), bet turbūt kiekviena mama, nuolat užsiimanti su savo vaiku, gali papasakoti, kiek laiko, išmonės ir kantrybės tai reikalauja, taip pat, kad tai su kaupu užpildo laiką, kurį sutaupome pasitelkę šiuolaikinius pagalbininkus skalbimo mašinas, sauskelnes ir panašiai. Taip pat prisiminkime tai, ką jau aptarėme pirmojoje straipsnelio dalyje – vaiko auklėjimas nenaudojant fizinių bausmių vėl gi reikalauja žymiai daugiau laiko, žinių bei kantrybės.

Nežinau ar yra prasmės ginčytis dėl šiandienos mamų iššūkių ir sunkumų mąsto su straipsnio pradžioje minėtomis tetulytėmis, net neabejoju, o tiksliau, žinau, kad intelektualios, kritiškai mąstančios vyresnio amžiaus moterys ir taip puikiai suvokia skirtumą tarp to, kas buvo anksčiau ir to, kas yra dabar, o su tetulytėmis galima ginčytis, galima ne, bet juk širdyje vis tiek labai smagu žinoti, kaip smarkiai jos neteisios, ar ne?

Šaltinis: http://ertoda.lt/blogas/

2 Komentarai

  • Laura

    😀 tikrai turbut visas mus paaukleja tetules, kad vaikas alkanas ir susales 😀 labai teisingas straipsnis

    rugsėjo 29, 2016 at 13:09
  • Mi

    Geras straipsnis :)
    Bet pataisysiu: Barnevernet, ne Barnevarne.

    rugsėjo 29, 2016 at 14:31

Komentuoti: Mi Atšaukti atsakymą