4

KAIP UŽAUGINTI KŪRYBIŠKĄ VAIKĄ? I dalis

Vida Drasutė

Vida Drąsutė

Ne viename literatūros šaltinyje, pedagoginiame veikale atrasime, kad kūrybinio mąstymo esminiai bruožai yra naujumas, netikėtumas, unikalumas, originalumas. Kalbant apie kūrybiškumo stimuliavimą, reikėtų pabrėžti, kad labai svarbu pradėti tai daryti laiku ir tinkamai. Šiuo požiūriu šeimai ir ugdymo įstaigai tenka didžiulė atsakomybė. Taip pat nepamirškime, kad pamatus visam gyvenimui statome per pirmąjį septynmetį, todėl jei šiuo etapu nesuteiksime galimybės vystytis ir skleistis vaiko kūrybiškumui, arba dar blogiau, jei tam užkirsime kelią, vėliau grįžti atgal galimybės nebus.

Viena iš pagrindinių kūrybinio mąstymo savybių yra originalumas. Pasak literatūros šaltinių, jis gali būti absoliutus (kada sukuriama tai, ko dar apskritai nebuvo) ir subjektyvus (kada idėja yra nauja, originali tik subjektui). Prieš akis iškilo toks paprastas pavyzdys iš buities: gaminame valgyti troškinį, sriubą. Jei nesilaikome griežtų rekomendacijų ir nežiūrime į receptą, mes tiesiog kuriame, virtuvėje jaučiamės laisvi, pagal fantaziją dedame daržoves, pagal nuojautą beriame prieskonius ir gauname pasakišką orginalumu pagrįstą skonį. Tačiau jei stokojame fantazijos ir kūrybiškumo, tai ieškome receptų (tam praeina nemažai laiko), gaminame įsitempę (kad tik viskas taip ir pavyktų, o kas jei ne?). Paskaičius receptų svetainėse, kulinariniuose bloguose, forumuose komentarus net susimąstai: žmogus dar net nepradėjo gaminti, o jau tiek klausimų, nei dalelytės nuo recepto į šoną ir, vietoj to, kad pasitelktų fantaziją, intuiciją, patirtį… renkasi geriau palaukti ir kitą kartą gavus atsakymą griežtai laikytis instrukcijos, o paskui vėl seka komentarai: man nepavyko, man pavyko ne taip, ką aš dariau ne taip, juk viskas pagal receptą… O gi atsakymas paprastas: gaminant pritrūko originalumo, atsipalaidavimo, kūrybos ir galbūt meilės ir polėkio procesui.

2

Štai keletas prisiminimų iš pavasarinės talkos Kauno Valdorfo darželyje „Šaltinėlis“:

Vaikų vaizduotė laisva ir beribė – štai matau, kaip iš smėlio saujos mergaitės realizuoja pasakiškus receptus, o mažus akmenėlius paverčia gardžiausiais prieskoniais. Prieinu prie jų ir užklausiu, ką jos gamina. „Mes čia gaminam troškinius ir sriubas, ir dar kukuliukus, picas gaminam dar, jei norit“ – atsako visos vienu balsu. Pasiteirauju kukuliukų recepto, nes jie atrodo itin patraukliai ir gardžiai. „Paimam molio, suminkome, apvyniojame akmenukuose ir tada gaunasi tokie kukuliukai ir dar apibarstom žolelėm, kad būtų skaniau“ – atskleidžia receptą. Matau, kad šalia kibirėlis pilnas smėlio ir jame įsmeigti 3 pagaliukai, pasiteirauju, koks čia patiekalas. „Čia tortas su žvakutėm“ – atsako man. Tuoj užklausiu, kieno gimtadienį švenčia, bet pasirodo, kad čia galimi  užsakymai visiems, norintiems savo gimtadienio proga įsigyti tortą. „Kas tik nori gali švęsti ir ateiti pas mus užsisakyti tortą su žvakutėm, tik reikia pasakyti kiek metų, kad žinotume kiek žvakučių įdėti“ – va tai tau, pilnas aptarnavimas su gera nuotaika. 

Iš tiesų, kiekvienas 2-7 metų amžiaus vaikas, jei yra sveikas, pailsėjęs ir jaučiasi saugus bei mylimas, yra be galo kūrybiškas. Kodėl taip yra? Nes jo nestabdo daugybė „teisingų“ nuostatų, kaip viskas „iš tikrųjų turėtų būti“. Jis leidžia sau fantazuoti, kurti ir atrasti naujus bei netikėtus pasaulius, kur viskas įmanoma – ir skraidantys katinai, ir gerosios fėjos, ir spalvotas vėjas… Vaiko pasaulis alsuoja beribe laisve, pažinimo džiaugsmu ir kūryba.

Kaip mes norėdami kuo geriau galime padaryti blogiau?

Ne viena mama didžiuojasi, kad jos vaikas dar neturėdamas nei 4-5 metų, jau lanko muzikos ar šokių mokyklėlę, eina tapyti ar groti. Šiek tiek paaugęs ir pradėjęs lankyti mokyklą šalia viso naujo krūvio jau lanko ir baseiną, ir krepšinį, ir gimnastiką, ir dar groja muzikos instrumentu, bet dar kyla minčių, kad vaikui turbūt patiktų ir piešti (nes kaip gražiai jis tai daro!), gal vertėtų užrašyti ir į šią veiklą. „Aš vos spėju parsivežti iš mokyklos, o dar kasdien vis po kokį būrelį“ – ar ši frazė Jums nėra girdėta, o gal pati ją kada ištarėte? Lėkdami (tempiami) iš vieno būrelio į kitą vaikai nebeturi laiko parkristi ant grindų ir nustūmę visus įsipareigojimus į šalį tiesiog kurti. Juk kūryboje bene svarbiausia – neribotas laikas. Arba jeigu vos įsijautęs į žaidimą vaikas nuolat verčiamas jį nutraukti, nes reikia padaryti tą ir aną, nes reikia eiti šen ir ten, jis taip ir negali atpalaiduoti savo vaizduotės. Galiausiai pripratęs, kad visas jo laikas yra „užimtas“, jis pamiršta, kad galima žaisti ir be priemonių bei žaidimo „koordinatoriaus“. Tėveliai, tikrai reikia ir tokio laiko, kai vaikas gali tyrinėti, eksperimentuoti ir kurti.

5Kūrybiškumas atsiskleidžia per laisvą kūrybinį žaidimą

Laisvas kūrybinis žaidimas vaikui yra labai svarbus. Ir jis turėtų būti kasdien. Prieš kalbant apie laisvą žaidimą, norėčiau labai atkreipti dėmesį į svarbią detalę: mes esame vaiko pavyzdys. Nevaržomai žaisdamas vaikas atkartoja ir pamėgdžioja suaugusiuosius, kurie jį supa ar šeimos narius, su kuriais būna nuo pirmųjų gyvenimo dienų, todėl vaiką supanti aplinka yra labai svarbi. Apie laisvo kūrybinio žaidimo svarbą galime rasti labai daug Valdorfo pedagogikos literatūroje. Apie tai labai daug rašė ir šio žaidimo svarbą pagrindė šios pedagogikos pradininkas R. Šteineris. Kai kalbame apie laisvąjį žaidimą, svarbu žinoti tai, kad jis turi likti neįtakotas suaugusiojo įsikišimo, turėtų būti kuo mažiau iš anksto nurodytos žaidimo priemonės, kad vaikas galėtų paskęsti savo fantazijose. Vaizduotė formuojasi vaikui veikiant, o ne mąstant. Žaidimų metu vaikai įgyja naujų sugebėjimų, įgūdžių, vertybių, patirties, ugdoma motorika, kalba, vaizduotė. Laisvo žaidimo metu vaikai gali geriau suprasti jausmų ir elgesio tarpusavio ryšį.

Žaidimas atveria vaikui gamtos ir kultūros pasaulius. Žaisdamas vaikas imituoja viską, kas jį supa ir perima to pasaulio vertybes. Taigi vaiko žaidimas – būsimos pasaulio sampratos užuomazgos. Laisvai žaisdamas vaikas mokosi patirti visais pojūčiais, judėti kūnu, veikti rankomis ir kojomis. Žaisdamas jis įgyja pusiausvyrą, išmoksta valdyti savo kūną, švelniai prisiliesti ir stipriai sugriebti.  Pamažu gimsta mintis: aš galiu kurti pasaulį, nes galiu jį paliesti.

Albertas Einšteinas, vienas didžiausių šio šimtmečio mokslininkų, neabejojo vaizduotės galia ir suprato jos svarbą žmogaus mąstymui. Kaip vystosi vaiko vaizduotė? Pirmą kartą vaiko gyvenime ji pasireiškia antraisiais – trečiaisiais gyvenimo metais. Tada žaidimas praranda savo konkretų, su objektais susijusį pobūdį. Vaikui jau neįdomu, pavyzdžiui, daužyti į lėkštes ir keptuves. Dabar puodas tampa namu, o šaukštas – žmogumi. Pasiūlykite dvejų metų vaikui dubenį smėlio ir pasakykite, jog tai gimtadienio tortas. Vaikas, ko gero, pradės tą smėlį valgyti. Trejų metų vaikas jį apžiūrės ir paklaus: „Tai tik žaidimas, ar ne?“. Ketverių metų vaikas jau žino, jog tai žaidimas, ir pradeda smėlį puošti gėlėmis, lapais ir sukviečia draugus į gimtadienio šventę. Šio amžiaus vaikas gali paimti į rankas paprasčiausius daiktus ir paversti juos kuo tik nori. Vaikui pradėjus mąstyti, pabunda ir jo vaikiška vaizduotė. Kartu bręsdami mąstymas ir vaizduotė tampa kūrybiniu mąstymu, gebėjimu įsivaizduoti ne tik tai, kas yra dabar, bet ir kas bus ateityje.

Kitas vaizduotės raidos etapas prasideda tada, kai žaidimas kyla iš idėjos. Vaikas iš pat pradžių žino, ką nori žaisti ir ieško tam reikalingų daiktų. Tai kūrybinio žaidimo pradžia. Žaidimo vieta nuo šiol yra ne išorėje, bet, tam tikra prasme, vaiko viduje. Tas, kas anksčiau vyko išorėje su tam tikrais daiktais ir judriomis galūnėmis, dabar, gimus vaizduotei, vyksta viduje.

Taigi tėveliai, šiame straipsnyje sužinojome, kas tai yra kūrybiškumas ir kodėl jis reikalingas, o kaip padėti vaikui jį atskleisti – laukite ir skaitykite kitame Vidos Drąsutės straipsnyje.

Puslapiai: 1 2

RAŠYTI KOMENTARĄ