Esu skaičius tyrimus, kurių rezultatai rodo, jog dulos dalyvavimas ne tik sumažina nejautros panaudojimo atvejų, Cezario pjūvių ir gimdymo komplikacijų dažnį, bet ir leidžia tėvams labiau atsipalaiduoti ir kartu aktyviau įsitraukti į gimdymą. Ką manai apie tai?

Manau, svarbu prisiminti, kaip tėvai iš viso pateko į gimdymus. Jie pradėjo dalyvauti gimdymuose, nes su moterimis buvo elgiamasi labai žiauriai. Jie turėjo padėti apsaugoti savo antras puses. Ir bent jau savo šalyje mes tą labai skatinome. Tik vėliau atsirado tokių niuansų, kad dalyvavimas gimdyme leidžia vyrui patirti artimesnį ryšį su savo moterimi, su savo vaikeliu, pamatyti tą ypatingą momentą, kai vaikelis atkeliauja į šį pasaulį. Tačiau gimdymo metu vyras patiria labai daug streso. Visų pirma visa ligoninės aplinka yra sukurta tam, „jei kažkas atsitiks“. Įvairūs tyrimai – tonų klausymasis, pulso, spaudimo matavimai sukuria jausmą, jog kažkas tikrai įvyks negero. Vyrui labai sunku išlaikyti ryšį su savo gimdančia moterimi, nes jis daugiau klausosi ne jos, o personalo, iš  kurio gauna netiesioginę žinutę, kad, jei nedarysite, kaip sakėme, kils grėsmė moters ir vaikelio sveikatai. Vyro reakcija yra labai natūrali ir sveika. Bet tam ir reikalinga tokia moteris kaip dula, kuri gali suteikti saugumo jausmą, sumažinti nerimą, suteikti vilties, jog viskas bus gerai. Labai dažnai, pavyzdžiui,  moteris  pradeda vemti arba „nuplaukti“, vyras žiūri į mane. Jei aš savo buvimu jam rodau, kad tai normalu, jis taip pat nusiramina.

Dula ar kita artima moteris gali suteikti ypatingą patyrimą ir ryšį, egzistuoja tam tikros giluminės patirtys, kurias gali pajausti tik kita moteris. Tokia seseriška bendrystė tikriausiai svarbi ne tik gimdant, bet ir gyvenime. Man susidarė įspūdis, jog vis daugiau moterų buriasi, dalinasi, vertina moterišką ryšį.

Aš manau, kad tai labai natūrali mūsų būsena. Problema ta, kad mes sugriovėme natūralią bendruomenę. Mes persikraustėme iš kaimų į miestus ir praradome tą ryšį su kitais žmonėmis. Žmogui būti ne bendruomenėje yra labai nenatūralu. Iš to kyla daug problemų: depresija, priklausomybė nuo antidepresantų ir kitų psichotropinių vaistų –  vienos iš jų. Man pačiai teko matyti, kaip mano mama vartojo įvairiausių vaistų, kad ištvertų savo vienatvę. Kaip  mes elgiamės su senomis moterimis?  Mes jas išvarome iš proto ir po to uždarome į slaugos namus. Tai iš tiesų baisu. Mes turime būti bendruomenėje.

Noriu tavęs paklausti apie pogimdyminį periodą. Mes jau pradedame vis rimčiau ruoštis gimdymui, vis daugiau moterų sąmoningai įsitraukia į pasiruošimą. Tačiau pogimdyminis laikotarpis atrodo vis dar labai pamirštas.

Ir jis yra tiek pat svarbus kaip ir gimdymas. Mes turime prisiliesti prie pagrindų ir užmiršti įvairius dalykus, kurių mus mokė. Pavyzdžiui, kad buteliukas yra lengviau, patogiau, sveikiau ir panašiai. Mums reikia kalbėti apie tai, kad labai svarbus poilsio laikas po gimdymo. Jei šeimai pavyksta bent pirmą mėnesį išbūti drauge, tai jau labai daug. Tai padeda ne tik fiziškai atsigauti, bet ir iš naujo atrasti vienam kitą, užmegzti ryšį su nauju žmogučiu, susidėlioti savo gimdymo patyrimą ir ramiai grįžti į bendruomenę. Be šito laiko šeima praranda labai daug ir susiduria sau gausybe problemų – nuovargiu, ginčais, neramiu kūdikiu.

Atrodo, dauguma tradicinių kultūrų turi šventę, kada gimdyvė grįžta į gyvenimą. Lietuvoje taip pat moteris būdavo vedama į pirtį, ir po to švenčiama. Koks mūsų santykis su visu šiuo etapu?

Manau, praradome savo gebėjimą padėti žmogui pereiti kritinius jo gyvenimo etapus. Mes nieko nedarome su paaugliais, su moterimis menopauzės metu ir labai mažai darome tėvams. Tik dabar pradeda rastis iniciatyvos atkurti tą šventę. Neseniai gavau vieną laišką iš jauno tėčio, kuris labai prašo surengti savo žmonai pogimdymdyminio etapo užbaigimo šventę. Ir tai vyras prašo! Labai gražus ženklas.

Kas svarbiausia tau, kaip dulai, padedant šeimai pogimdyminiu periodu?

Vienintelis praktiškas dalykas, kurį dabar darau, tai maisto ruošimas. Anksčiau užsiimdavau ir kitais darbais. Maistas ne tik gydo kūną, bet ir sielą. Be to, tai sukuria tam tikrą aplinką, kurioje gera kalbėtis ir būti.

Iš tiesų esu pastebėjusi, jog ravint, mezgant, gaminant pokalbis dažnai vyksta ramiai ir giliai.

Taip, manau tai susiję su kitokia smegenų veikla. Tai kaip meditacija. Mums iš tiesų reikėtų daugiau tokių veiklų. Tai, kas dar svarbu be kalbėjimo, yra klausymasis. Besiruošiančioms tapti dulomis aš visada sakau, kad jos turi būti kaip geriausios mamos, kokias tik ta šeima gali turėti. Tai yra gebėjimas priimti, išklausyti, nesmerkti, padrąsinti, paskatinti. Aišku, jei norisi, galima elgtis ir griežčiau, kartais to reikia. Tačiau iš esmės svarbiausia gili meilė tai šeimai. Dažniausiai tai vyksta taip: „Kaip tu jautiesi?“, „Aš paimsiu kūdikį, tu eik išsimaudyk“, „Aš tau išplausiu galvą, ir mes pakalbėsim“, „Pagulėk, o aš išvirsiu sriubos“ ir panašiai.

Kokie laimingiausi tavo „dulavimo“ momentai?

Laimingiausia būnu tada, kai matau laimingą šeimą lovoje su savo kūdikiu, patyrusią gimdymą tokį, kokio norėjo. Tai labai svarbi pradžia. Ir man patys brangiausi gimdymai – tai gimdymai po prieš tai buvusios Cezario operacijos. Neretai moteris šią operaciją patiria kaip traumą, jai sakoma, jog jos kūnas negali pagimdyti, kad ji yra nesutverta gimdyti. Ir tada, kai moteris pasiruošia antrajam gimdymui, kai ji yra mylima, padrąsinama ir sugeba pagimdyti, ji viduje pasako visiems tiems, kurie bando ją nuvertinti: „Eikit velniop, aš GALIU!“ Tai tikrai labai stiprus patyrimas.

Tai toks stiprus gijimo patyrimas, kurį tikriausiai galima perkelti ir į kitas gyvenimo sferas?

Taip, tai padeda mums patikėti savimi, savo kūnu, tuo, kad mes labai daug ką galime nuveikti savo gyvenime. Tai labai tikra ir stipru. Gimdymas suteikia moterims labai daug jėgos ir ryšio su kitomis, su pasauliu.

Autorė Sigita Valevičienė

Šaltinis www.bernardinai.lt

Puslapiai: 1 2