Aš pati dirbu lopšelyje —  darželyje ‚Jūratė‘ Panevėžio mieste. Dirbu su vaikais turinčiais raidos, emocijų, ir kalbos sutrikimus. Pastebėjau, kad leidžiant vaikams išreikšti save menu ypatingai gera ugdymo priemonė.  Be abejonės, suaugusiųjų kūryba nuo vaikų saviraiškos skiriasi įgūdžių seka, racionalumu, patirtos ir išgyventos kančios kiekiu bei sąmoningumo lygiu, bet… Kol menas vaizdavo matomą tikrovę, o menininkas stengėsi maksimaliai meistriškai ją nukopijuoti ir padaryti sukurtąją tikrovę identišką regimąjai, tol perskyra tarp vaiko ir suaugusiojo kūrinio buvo didelė. Sukaupti įgūdžiai, bręstant įgytos žinios, daug didesnės koncentracijos ir susikaupimo reikalaujantis kruopštumas ne vaiko jėgoms. Tačiau šiuolaikiniam menui artėjant prie grynojo konceptualumo, o fotografijai balansuojant ant nefotografiškumo ribos, vaiko raiška, jo atradimai ir išradimai įgauna kitą atspalvį.

Mano grupės vaikai labai noriai atlieka vaidybinius elementus. Pateikiu pavyzdį:

Bet instaliacija vadinasi „Ateitis yra dabar», ir mes privalome ištirpdyti mūsų karštą iliuziją, kad rytojus bus rytoj, ir aš dar spėsiu pagyventi, vaikus užauginti. Man paaiškėja, kad mūsų laikinumas čia ir dabar atsiveria visa savo didybe… Tad leiskime vaikams save ugdyti ir tobulinti jų pačių saviraiška.

Paruošė auklėtoja Alma Žižniauskienė