Gana dažnai tenka pasijusti tarsi turinčiai aiškiaregystės galių: pamačius vaiką ir išgirdus pirmuosius tėvelių žodžius, tolimesnę pasakojimo eigą galiu užbaigti pati. Viskas prasideda tuo pačiu sakiniu: „Atvykome pas jus konsultacijai, ieškome pagalbos, nes vaikas labai dažnai serga… Nuolat sloguoja, kosėja. Kelis kartus šiais metais gulėjome ligoninėje dėl plaučių uždegimo. Vaistų sunaudota labai daug, bet kaip sergam, taip sergam. Gal vaikas alergiškas, gal astma? Padėkite arba surasti priežastį, arba sustiprinti vaiko imunitetą, kad nebesirgtume“. Kažkur girdėta situacija ar ne? Deja…

Vien tik pažiūrėjus į atvykusį mažąjį pacientą, nuojauta sako, kad kažkas jam negerai. Nėra spindinčių vaikiškų akių, nors jis ir šypsosi, patamsėję paakiai, irzlus, nesijaučia energijos, besiliejančios per kraštus, ką paprastai turi vaikai. Apžiūros metu tarsi ir nėra prie ko „prikibti“ – jokių ryškių sutrikimų, infekcijos požymių nematyti, bet vis tiek kažkas ne taip. Na, gal tik liežuvis su baltu apnašu ir sausas. Ir atrodo pavargęs… Greičiausiai ir aš būčiau pavargusi, jei daug sirgčiau…

Tuomet aš jau baigiu apklausą ir apžiūrą savo klausimais, į kuriuos paprastai jau žinau atsakymą – tėvai linksi galvomis, vis stebėdamiesi, kaip aš viską sužinojau. Vaikas suserga tik kelias dienas paėjęs į darželį? Liga prasideda visada taip pat –  sloga ir kosuliu, kuris vargina miegant ir atsikėlus? Karščiuoja ilgai ir net „iki 39”? Nuolat tenka gerti vaistus nuo kosulio ir be perstojo plauti nosį su jūros vandeniu? Užkietėję viduriai? Vis dažniau vaikutis skundžiais pilvo skausmu ir pradėjo mažiau valgyti? Na ir svarbiausia – kiekvienos ligos metu gydytoja skiria antibiotikus? Nors vaikui buvo papildomai duodamos įvairios geriamos vakcinos, brangūs vitaminai ir vis tiek ta pati situacija…

Jei mes dažniau stebėtumėm savo vaikus, o ne skaitytumėm informaciją, kas gali vaikui nutiko, pamatytumėm, kad šie vaikai tiesiog „purvini“. Atsiprašau už tokį žodį, bet nerandu geresnio. Ne apie įprastą purvą čia kalbu, o apie organizmo. Juk jei kiekvieną mėnesį vaikui yra duodama krūva vaistų, cheminių ar augalinių, ypač antibiotikų, organizmas nebespėja visų šių chemikalų pašalinti. Be šių vaistų, jam dar reikia po ligos atstatyti savo imuninių ląstelių trūkumą, išsivalyti nuo po vykusio uždegimo likusių griuvėsių bei žuvusių savų ląstelių ir svetimų mikroorganizmų. Nespėjus jam pasveikti ir išsivalyti savo organizmo, jis vėl suserga, ir organizmas vėl teršiamas. Juk kvėpavimo takų gleivinė, kaip ir šviežia pavasarinė žolytė, negali ataugti, kai ją spaudžia krūva šiukšlių, todėl ir vėl kimba įvairios ligos. Mikroorganizmams labai patinka gyventi ten, kur nešvaru. Todėl tokių vaikų organizme yra visiška betvarkė. Ir jei manote, kad vaikui davus dar vieną eilinę tabletę ta betvarkė susitvarkys pati, labai klystame. Toji tabletė bus tik dar viena šiukšlė…

Noriu priminti, kad uždegimas – tai savotiška mūsų organizmo savigyna. Ne virusas ar bakterija sukelia uždegimą, o mūsų organizmas. Uždegimo pagalba organizmas ginasi nuo svetimkūnių. Yra ir dar viena neginčijama tiesa – be uždegimo, nebus gijimo. Tad visus priešuždegiminius (uždegimą slopinančius) preparatus reikėtų duoti labai gerai pagalvojus. Nes kitu atveju gaunasi paradoksas – nors imuninė vaiko sistema bando dar kovoti, bet ji niekaip negali nugalėti mūsų – tų, kurie visomis išgalėmis jai trukdo ir duoda vaistus, slopinančius uždegimą. Tai tas pats, kaip vaiką laikyti už pažastų ir liepti jam bėgti. Ar ne keista, kodėl tuomet pykstame, kad vaikas nepasveiksta taip greitai, kaip norėtumėm?

Dėl antibiotikų – aš labai pykstu ant gydytojų. Skirti šiuos vaistus vien tik „dėl viso pikto“ arba bijant, kad jei vaikui kas nors atsitiks… Retai kada girdžiu, kad prieš skiriant šiuos vaistus, buvo atlikti tyrimai ir patvirtinta bakterinės infekcijos diagnozė. Negaliu pykti ant tėvų, nes ne jie mokslus krimto ir mokėsi medicinos. Kodėl antibiotikai nepageidaujami? Galbūt vėliau parašysiu ir visą straipsnelį apie juos, bet trumpai tariant – jie sunaikina mūsų organizmo bakterijas. Priklausomai nuo antibiotikų rūšies, vieni sunaikina tik dalį bakterijų, kiti – visas. Kalbu tiek apie gerąsias, tiek ir apie blogąsias, ligas sukeliančias, bakterijas. Visos šios bakterijos privalo būti tam tikru kiekiu mūsų organizme ir padengti, kartu su virusais bei grybeliais, mūsų gleivines tam, kad apsaugotų nuo kitų, mums svetimų mikroorganizmų invazijos. Visa ši visuma vadinama mikrobioma ir mums tarnauja kaip apsauginis kūno šalmas. Visi šie mikroorganizmai vieni kitus prižiūri, neleidžia kažkuriai grupei per daug daugintis ir neįsileidžia iš aplinkos svetimų mikroorganizmų. Deja, suirus nusistovėjusiai pusiausvyrai, pavyzdžiui antibiotikais sunaikinus bakterijas, kažkuri iš likusių mikroorganizmų grupių pajunta laisvę ir pradeda daugintis. Ne kartą girdėjau tėvų nuostabą – „gėrėm antibiotikus ir po jų niekur nosies iš namų nekišom, bet vaikas vėl sukarščiavo ir atsirado sloga“. Tačiau jei aplinkoje yra agresyvesni ir didžiuliais būriais vešintys svetimi virusai (pavyzdžiui vaikui nuėjus į darželį ar apsilankius svečiams), nei dienai nepraėjus, pradeda reikštis virusinės infekcijos požymiai.

Ir vėl vaikui susirgus, paprastai gydytojai nusprendžia, kad skyrė per silpną antibiotiką ir skiria antrą kursą, jau stipresnių antibiotikų… Ir taip pasaka be galo… Po trijų ar keturių tokio „gydymo ir sirgimo“ kursų nenustembu, kad žarnyne jau randu grybelį, kurio buvimą išduoda baltas apveltas liežuvis, išsipūtęs ir retkarčiais skausmingas pilvas. Na, o jei ir nebūna grybelinės infekcijos, vis tiek organizmas jau būna apkrautas papildomu darbu – išsivalyti šiukšles po vykusių mūšių ir gautų įvairių įvairiausių vaistų. Deja, kol valosi, jis neturi laiko nei mokytis, nei augti, nei tobulėti…

Tad  ką tokiu atveju patarčiau daryti? Deja, dažniausiai nieko. Netvarkingą organizmą, kaip ir kambarį, vaikas turi susitvarkyti pats. Vieniems tai pavyksta gan greitai, kitiems gerokai užtrunka, bet tai vienintelė išeitis. Deja, mes niekaip negalime už vaiką subręsti ir kovoti su įvairiomis infekcijomis. Mes tik galime jam padėti ir, svarbiausia, netrukdyti.  Be abejo, purviną kambarį reikia plauti ir vėdinti, tad daug vandens ir gaivus oras tikrai nepakenks. Dar labai svarbus dienos režimas. Juk vaikai pradėję tvarkytis, greitai pavargsta arba jiems ši veikla nusibosta. O jei visa tai atliktumėm su gera nuotaika, muzika ir daina, retkarčiais pailsėdami ir pavalgydami, darbas vyktų lengviau ir greičiau.

Pabaigai, kaip visada, patarimas – neduokime vaikui jokių vaistų, neįsitikinę, kad jie būtini, kad būtent jie skirti gydyti tai ligai, kuria vaikas serga. Joks vaistas nenuramins mūsų nuoskaudos, kad dėl sergančio vaiko sugriuvo mūsų planai. Vietoje pykčio ar baimės, verčiau priimkime vaiko ligą kaip dar vieną galimybę sustoti gyvenimo rutinoje, pabūti su vaiku ir atiduoti jam visą savo meilę, kurios jam labai reikia.

Autorė Dr. Indrė Plėštytė – Būtienė

https://vaikugydytoja.wordpress.com