childrens-vitamins-myths

GAL GALITE PASIŪLYTI VITAMINŲ, KAD VAIKAS MAŽIAU SIRGTŲ?

Pradėjus rašyti savo straipsnius, gavau ne vieną žinutę iš maisto papildų ar vitaminų platintojų, kurie norėtų su manimi susitikti, pristatyti platinamą produkciją, kad galbūt ir aš tapsiu platintoja, ar pirksiu ir reklamuosiu jų maisto papildus. Iš karto perspėju – šiame straipsnyje nieko neketinu reklamuoti, jei ir paminėsiu kai kuriuos preparatus arba atpažinsite juos iš aprašymo, tai tik todėl, kad kitaip nepavyktų visko paaiškinti.

Tik susirgus vaikui, daugelis iš mūsų lekiame pirkti įvairiausių preparatų, kad kuo greičiau jam padėtumėm. Įėjus į vaistinę galima gerokai pasimesti – tiek visokiausių buteliukų ir dėžučių, tiek daug visko žada ant jų priklijuotos etiketės, kad turėtume nusipirkti bent vieną, būti sveiki ir gražūs amžinai. Deja, dažnai prisiperkame daugiau nei ketinome. Vieni patiki etiketėje parašytais teiginiais, kiti perka prisiminę, kad kažkas kažkada tą preparatą gyrė ar reklamavo, dar ir vaistininkės pasiūlo nemažą kiekį tablečių ar sirupų. Ko gi tik nepabandytumėm, kad vaikas nesirgtų…

Deja, turiu jus nuliūdinti. Imuninės sistemos neįmanoma sustiprinti jokiais preparatais, o susilpninti arba jai pakenkti – be problemų. Gimus naujagimiui, jo imuninė sistema yra „naivi“ – neturi nei patirties, nei atminties. Tik susidūrusi su įvairiausiais aplinkos mikroorganizmais vaiko imuninė sistema mokosi atpažinti, kas yra grėsmė organizmui, o kas – mūsų draugai. Tik sirgdamas vaikas mokosi pasveikti. Kito kelio nėra. Tad daugelio savo mažųjų pacientų tėvelių juokaudama klausiu: „Ar manote, kad davus mažam vaikui tabletę, jo žinios taps kaip dvyliktoko?“. Deja, mes visi turime praeiti tą patį kelią – „mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis“. Vaiko imuninės sistemos ląstelės ir organai turi išmokti dirbti vieningai bei draugiškai, daryti kuo mažiau klaidų ir tik tuomet vaikas sirgs lengvai, dažniausiai be jokių akivaizdžių simptomų arba visai nebesirgs. Kiekviena liga – tai mokymasis pasveikti, lyg savotiškas diktanto rašymas. Na, o jei mes, tėveliai, dėl savų baimių, dar papildomai trukdome vaikui „mokytis“ duodami įvairiausių uždegimą slopinančių ar net kenkiančių sirupų ir tablečių, tuomet galime kaltinti tik save ar vaistininkus, kurie pasiūlė nereikalingų preparatų, kad vaiko kosulys užsitęsė kelis mėnesius ar ilgai sloguoja. Jei mums trukdytų, kažin ar ir mes patys tekstą be klaidų parašytumėm?

Vis tiktai labai prašau paklausti savęs, ko mes norime ir kas mus gąsdina, kai vaikas suserga? Regis, jei mes duosime bent kurį preparatą, galėsime pasiteisinti prieš aplinkinius, kad mes gi viską darome, kad vaikas nesirgtų… Neretai tenka girdėti mamas sakant: „bijau, kad „nenusileistų“ kosulys į plaučius“. Bet ar tikrai to bijome? Ar tikrai mes esame pajėgūs valdyti vaiko imunitetą? Kai kuriems tėvams nelabai sekasi susitarti su vaiku, užkirsti kelią jo ožiukams, o tikimės suvaldyti neįmanomą – t.y. milijonus imuninės sistemos ląstelių? Deja, dažnokai tenka išsiaiškinti, kad mamų baimė ne visai susijusi su vaiko sveikata, o labiau su tuo, kad vaikui susirgus sugrius visi mūsų planai, reikės ir vėl būti namuose, jį slaugyti, o jei rimčiau sirgs – teks gulėti ligoninėje. O kas jau yra pabuvęs ligoninėje, nelabai ir nori sugrįžti – nepatogi aplinka, lovos, sanitariniai mazgai, nėra asmeninės erdvės, laisvės. O dar ir verkiantis vaikas, nes nori lakstyti visur… Gaila, kad mūsų liūdesys ar net pyktis, kad vaikas vėl susirgo ar gan ilgai mokosi sveikti, gana dažnai būna susijęs su mūsų baime būti apšauktais tėvų, giminių ar, kas pasitaiko dažniausiai, gydytojų. Bijome „Kur jūs, mamyte, taip ilgai buvote?“, „Jūs kažką darote tam vaikui, ar atvirkščiai, blogai rūpinatės vaiku, kad jis taip serga“ ir t.t. Visi svajojame būti idealiais tėvais ir mamomis, o liga mūsų visuomenėje kažkodėl traktuojama kaip vaiko nepriežiūros ženklas. Man labai dėl to liūdna. Vaikui mes vieninteliai tėvai ir mes privalome pasitikėti savimi. Palaikymo auginant vaikus gauname tikrai nedaug. Tokie mes jau esame. Kritikuoti lengviau nei girti. Gal todėl ir norime padaryti viską ir būti užtikrinti, kad daugiau vaikai nebesirgtų. O pasiūla tikrai didelė.

Tam, kad pradėtumėm diskutuoti apie vitaminus ir kitus preparatus, pirma išsiaiškinkime terminus. Svarbu kalbėti viena kalba, kad vieni kitus gerai suprastumėm. Maisto papildas (cituoju higienos normą HN 17:2010 „MAISTO PAPILDAI“) – maisto produktas, skirtas papildyti įprastą maisto racioną ir kuris vienas arba derinyje su kitomis medžiagomis yra koncentruotas maistinių ar kitų medžiagų, turinčių mitybinį arba fiziologinį poveikį, šaltinis. Vaistas (vaistinis preparatas) – vaistinė medžiaga arba jų derinys, pagaminti ir teikiami vartoti, kadangi atitinka bent vieną šių kriterijų: 1) pasižymi savybėmis, dėl kurių tinka žmogaus ligoms gydyti arba jų profilaktikai; 2) dėl farmakologinio, imuninio ar metabolinio poveikio gali būti vartojamas ar skiriamas atkurti, koreguoti ar modifikuoti žmogaus fiziologines funkcijas arba diagnozuoti žmogaus ligas. Yra ir dar viena produktų grupė – medicininės paskirties produktai. Medicininės paskirties maisto produktas yra toks, kurio sudėtyje yra biologiškai aktyvių medžiagų, lemiančių jo poveikį fiziologinėms žmogaus organizmo funkcijoms, nustatytą klinikiniais tyrimais ir/arba pagrįstą bibliografine medžiaga, ir kuris skirtas organizmui, jo sistemoms ar organams stiprinti, jų veiklai palaikyti.

Šiame straipsnyje daugiau šnekėsiu apie maisto papildus. Labai norėčiau, kad visi, pirkdami minėtus preparatus, suprastų ką perka ir kokio poveikio reikėtų tikėtis. Noriu akcentuoti, maisto papildai – tai maisto produktai, o ne vaistai. Todėl šių produktų pardavimus prižiūri Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, o ne Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba. Pagal ankščiau minėtą higienos normą, „ženklinant, pristatant bei reklamuojant maisto papildus, nei vienam iš jų negali būti priskiriamos gydomosios ar profilaktinės savybės arba daroma nuoroda į jas“. Maisto papildai yra skirti papildyti maisto racioną, jie negali pakeisti subalansuotos mitybos, kuri aprūpina organizmą visomis sveikai mitybai reikalingomis maistinėmis medžiagomis, pvz. vitaminais, mikroelementais, amino rūgštimis, juos reikia vartoti tik tada, kai žmogui iš tikrųjų reikia, t.y. kai nėra galimybės gauti visų reikalingų maistinių medžiagų iš pilnavertės mitybos. Pabandžius paieškoti sąrašo, kiek platinama pas mus, Lietuvoje, maisto papildų, man net akys apraibo… nuorodą į sąrašą pridedu:

http://www.vet.lt/maisto-papildai/?page=600&busena=&gaminys=&p_orginal=&gamintojas=&gam_adres=&platintoj=&plat_adres=&kilme=

Taigi, maisto papildai skirtini tik tuomet, kai mes nesugebame užtikrinti tinkamos savo vaikų mitybos. Tam, kad imuninė sistema tinkamai vystytųsi ir funkcionuotų, reikia įvairiausių „statybinių, interjero ir t.t medžiagų“, kurios turi būti gaunamos su maistu. Apie tinkamą mitybą jau rašiau ankščiau, tad nesikartosiu. Bet galiu užtikrinti: su maistu įmanoma gauti visas reikalingas medžiagas, reikia tik tą mitybą padaryti kuo įvairesnę. Neseniai juokėmės iš amerikonų, kad jie vietoj pusryčių geria saują maisto papildų tablečių. Bet panašu, kad tokie tampame ir mes patys. Žinoma taip lengviau: išgeri tabletę ir nereikia galvoti, kaip vaikui duoti tinkamo maisto. O jei dar tris keturias tabletes? Gal ir visai nei gaminti valgyti, nei iš viso valgyti nereikėtų? Su liūdesiu turiu pranešti, kad stebuklingoji tabletė, į kurią būtų sudėtos visos reikalingos maistinės medžiagos, mineralai, vitaminai ir kt. vis dar nesukurta. Neretai tenka išgirsti įvairiausių preparatų platintojų pasiūlymų – esą juos pradėjus vartoti vaikai visai nebeserga. Vieniems tai barsuko taukai, kitiems kažkurio augalo ekstraktas, kitiems kažkurie vitaminai. Nesiginčysiu, nes neabejoju, kad tie preparatai konkrečiai šeimai tikrai padeda. Kodėl? Greičiausiai toje šeimoje dominuoja genų, kurie atsakingi už konkretaus imuninės sistemos junginio (fermento, ląstelės receptoriaus, ar specifinio cheminio junginio) trūkumas ir kažkuriame maisto produkte esančią tą specifinę medžiagą jie gauna. Todėl vieniems tie preparatai yra bene stebuklingi, kitiems – neduoda visai jokio efekto. Kaip gi nustatyti tą trūkumą? Deja, tik bandant įvairius preparatus, klausinėjant savo artimų ar tolimų giminaičių, kaip jie gydosi ir kas jiems padeda. Neabejoju, kad kiekvienoje šeimoje yra savas „stebuklingas receptas“ perduodamas iš kartos į kartą.

Na, o kaip dėl vitaminų? Vėlgi noriu akcentuoti – vitaminai negydo ir neapsaugo nuo ligų. Visa tai daro mūsų imuninė sistema. Vitaminai – smulkiamolekuliai organiniai junginiai, kurie turi būti gaunami su maistu ir organizmo naudojami ne energijai išgauti (kaip maistas), o kaip valdymo, kofermentinės ir panašios medžiagos. Paprastai organizmas vitamino molekulių negamina visiškai arba gamina pernelyg mažai. Yra ligos, kurių priežastis yra didelis vitaminų trūkumas – pvz. skorbutas, rachitas. Dažniausiai mūsų šalyje žmonėms nebūna didelio, ligas sukeliančio, vitaminų trūkumo. Jau ne kartą įvairiuose moksliniuose tyrimuose akcentuota, kad vitaminai naudingi tik tuomet, kai jų su maistu gauname nepakankamai. O jei jų yra pakankamai? Tuomet galioja posakis – „kuo brangesni vitaminai, tuo brangesnis šlapimas“. Deja, galima kai kurių vitaminų ir perdozuoti. Tuomet pasireikš pašaliniai nepageidaujami poveikiai. Daug diskutuojama, kurie vitaminai yra geriausi? Galiu nuliūdinti – nėra vieno geriausio polivitaminų rinkinio. Tik mūsų organizmas sprendžia kuriuos vitaminus priimti į savo organizmą, kurių – ne. Kai kuriems bet koks vaistas ar preparatas puikiausiai rezorbuojasi ir patenka į organizmą be jokių nepageidaujamų reakcijų, kitiems tinka tik išskirtinės kokybės vitaminai, nors ir nuo jų gali berti. Be abejo, didesnė tikimybė, kad natūralius preparatus mūsų organizmas priims geriau nei sintetinius. Jei vaikas ilgai sirgo, mažai valgė, gal po ligos ir vertėtų duoti vitaminų, kad kuo greičiau imuninė sistema atsistatytų, bet juos duoti ne nuolat ir ne tuomet, kai vaikas serga – juk maistinių medžiagų reikia ir bakterijoms, ir virusams.

Nuolat atliekami įvairūs tyrimai, kurių metu tiriamas įvairių maisto komponentų trūkumo poveikis sveikatai. Taip pavyzdžiui, buvo įrodyta polinesočiųjų rūgščių nauda lėtinių ligų profilaktikai. Bet ne tablečių su šiomis rūgštimis nauda. Todėl mes galime rinktis – arba valgyti pakankamai žuvies, arba gerti mums vaistinėse siūlomus preparatus. Nekyla diskusijos dėl vitamino D. Netiesa, kad kuo daugiau vitamino D, tuo geriau jausimės. Jo perteklius irgi gali lemti dažnus sirgimus, sutrikusį kaulų ir raumenų vystymąsi. Deja, trūkstant saulėtų dienų, o gal dėl to, kad labai jau sunku vaikus išvaryti į lauką, vitamino D trūkumas nustatomas dažnai. Tad vėl mes galime rinktis – su visa šeima dažniau būti lauke arba gerti preparatus. Vis tiktai buvimas lauke nieko nekainuoja. Nuo seno žinomas vitaminas C, kuris veikia mūsų organizme kaip antioksidantas. Jo pilna įvairiuose maisto produktuose. Tačiau pagal naujausias mitybos rekomendacijas, mūsų visų nebegalima „sudėti“ tradicines normas. Vieniems rekomenduojamos vitaminų paros normos gali būti per didelės, kitam – tų vitaminų gali būti gerokai per mažai. Tai labai priklauso nuo gyvenimo būdo, aktyvumo bei aplinkos kurioje gyvename. Todėl svarbiausia – matyti vaiką ir stebėti kaip jis atrodo, kaip jaučiasi. Skauda kojas, spazmuoja raumenis, kraujuoja iš nosies ar įtrūkę lūpų kampučiai? Pagal įvairius simptomus galime įtarti, kokių mikroelementų ar vitaminų trūksta.

O kaip dėl kitų maisto papildų? Jūs jau galite atsakyti ar jie gali apsaugoti nuo ligų, ar išgydyti?… Be abejo, imbieras, česnakas, svogūnas atliks dezinfekuojančią funkciją. Jie gali būti ir maiste, ir maisto papildo tabletėje. Jei pasidomėti reklamos įstatymo nuostatomis, tai aiškiai nurodyta, kad maisto papildo reklamoje draudžiama nurodyti ar užsiminti apie tas maisto savybes, kurių jis neturi, taip pat apie gydomąsias ar nuo ligų saugančias savybes, jei nėra Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka išduoto šią informaciją patvirtinančio specialios paskirties maisto produkto registravimo pažymėjimo. Pavyzdžiui, draudžiama naudoti tokius teiginius kaip: „stiprina imuninę sistemą“, „užkerta kelią virusams“, „kepenų funkcijai atstatyti“, „vėžio profilaktikai“, „greitai ir efektyviai apsaugo nuo gripo ir peršalimo“, „gerina atmintį“. „širdžiai stiprinti“ ir kt.

Kita kalba apie medicininės paskirties maisto produktus. Jei produkto sudėtyje yra tik tų medžiagų, kurių gali būti maisto papildo sudėtyje, toks produktas nebebus priskiriamas medicininės paskirties maisto produktų kategorijai. Jei į produktą, kurio sudėtyje yra Lietuvos higienos normoje HN 17:2003 „Maisto papildai“ nurodyti vitaminai ir mineralinės medžiagos, įdėta, pavyzdžiui, ežiuolės, dirvinio asiūklio ar kokio nors kito nevalgomo augalo biologiškai aktyviųjų medžiagų, kaip antai: kofermento Q10, lecitino, gliukozamino ir kt., toks produktas nebepriskiriamas maisto papildui, jo ekspertizę ir registraciją vykdo Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba. Medicininės paskirties maisto produkto etiketėje turi būti nurodyta produkto paskirtis. Paskirtis turi būti medicininė, nustatyta klinikiniais tyrimais ir/arba pagrįsta bibliografine medžiaga. Medicininės paskirties maisto produktas, be abejonės, gali taip pat papildyti mitybą, tačiau greta to jis skirtas organizmui, jo sistemoms ar organams stiprinti bei jų veiklai palaikyti. Beje, medicininės paskirties produktas taip pat negali būti skirtas ligų gydymui ar profilaktikai, nes tai gali būti taikoma tik vaistams. Taigi ženklinant medicininės paskirties maisto produkto etiketėje turės būti parašyta „Medicininės paskirties maisto produktas“, nurodyta paskirtis. Todėl turėtume atidžiai perskaityti produkto etiketę, kad suprastumėm, kokį preparatą ketiname pirkti ar vartoti.

Baigdama rašyti negaliu nepaminėti placebo efekto. Placebu vadinama bet kokia gydomoji procedūra (vaistas arba veiksmas) arba jos dalis, tikslingai skiriama pacientui siekiant daryti įtaką, paveikti simptomą, sindromą, ligą arba ligonį, tačiau neturinti jokio objektyvaus poveikio ar kitokios įtakos būklei, dėl kurios yra skiriama. Placebo efektu vadinamas rezultatas, gaunamas skiriant placebą. Kaip parastai tai paaiškinti? Tiesiog, kai žmogus labai tiki, kad tam tikras preparatas turi padėti, jis iš tiesų padeda. Mūsų tikėjimas daro stebuklus. Placebo efektas nėra gudrybė ar savęs apgaulė. Tėvams, kuriems atrodo, kad jų vaikas sveiksta dėka placebo efekto nėra keistuoliai. Iš tiesų taip ir yra, šis efektas nėra sąmoningas. Placebo efektyvumas varijuoja nuo 15 % iki 72 %. Kuo ilgesnė paciento gydymo trukmė, kuo dažnesni gydytojų vizitai, tuo stipresnis placebo efekto poveikis. Todėl aš tikrai suprantu ir neprieštarauju, jei tėvai duoda įvairius preparatus vaikui ir, nors pvz. maisto papildai negydo, vaikui tikrai gerėja. Iš tiesų, šių preparatų neskyrus, efektas būtų toks pats. Na, nebent tėvai būna ramesni. Bet jei pavartojus kokį sirupą kelias dienas vaiko būklė negerėja, siūlau to preparato nebeduoti. Jei nepadėjo per kelias dienas, vargu ar padės per mėnesį… O jei duodami vaikui sirupą, tėvai būna ramesni, gal tuomet patys tėvai galėtų jį gerti – tokiu būdu vaikas mažiau gautų nereikalingų medžiagų.

Pabaigai noriu akcentuoti: nėra nei vieno preparato, nei vienos kompiuterinės sistemos, kurios sustabdytų vaiko imuninės sistemos vystymąsi. Vienaip ar kitaip ji turi mokytis, dirbti ir įgyti patirties, kad vaikas galėtų gyventi ir augti. Jei jau nusprendžiame vaikui duoti įvairius preparatus, turime būti tvirtai įsitikinę, kad jie vaikui ir jo imuninei sistemai nekenks. Na, o jei mums sunku išmokyti vaikus tinkamai maitintis, jei sunku vaiką grūdinti – vaistinės visuomet galės pasiūlyti tabletę ar sirupą…

Autorė Dr. Indrė Plėštytė – Būtienė

https://vaikugydytoja.wordpress.com

RAŠYTI KOMENTARĄ